Susitikime pagerbti didžiausi ir efektyviausi Lietuvos pieno gamintojai, įteikiant jiems „Pienės 2017“ nominacijos raštus, padėkas už pienininkystės verslo vystymą. Džiugu, kad tarp efektyviausių pieno gamintojų šeimos ūkių grupėje pateko su „Žemaitijos pienu“ bendradarbiaujantis Jūratės ir Alvydo Blažinauskių pienininkystės ūkis.

        Darbštiems Telšių rajono Kaunatavos kaimo ūkininkams pripažinta antroji vieta Respublikoje. Jie 2016 metais laikė 77 melžiamas karves, kurių bandos efektyvumas labai aukštas — 9,813 kg pieno iš karvės. Puikūs ir kiti pieno kokybiniai rodikliai: riebumas — apie 4,5 proc., baltymingumas — apie 3,5 proc.

            Susitikime pastebėta, jog efektyviausiai dirba Žemaitijos ūkininkai. Geriausiųjų dešimtuke jų net 4 iš Telšių rajono, po vieną — iš Plungės, Klaipėdos ir Kretingos rajonų.

Jūratė ir Alvydas Blažinauskiai yra iš tų „Žemaitijos pienui“ lojalių ūkininkų, kuriems pieno kokybė — ne tik garbės reikalas, bet ir ūkio ekonominis variklis.

          „Kasdienėje pieno mėginių atrinkimo tvarkoje dalyvauju daugiau negu dešimt metų, vadinasi, kaip ir nuo šios naujovės atsiradimo pradžios“,— sako Alvydas.

         Pasak ūkininko, jeigu nori efektyviai verstis pieno ūkyje, turi žinoti, kas dedasi tavo karvių bandoje. O tai geriausiai pasitarnauja kasdien atliekami pieno tyrimai. Gaunami pieno kokybės duomenys leidžia operatyviai priimti sprendimus ir nedelsiant veikti.

         Ūkį užregistravę 2001-aisiais metais, Jūratė ir Alvydas pirmiausia nutarė daugiausiai investuoti į gyvulius, būtent piendaves, nes parduodamas pienas buvo pagrindinis pajamų šaltinis. O norint, kad pajamos būtų geros, ūkininkai nuo pat pradžių rūpinosi perdirbėjams tiekti tik aukštos kokybės pieną. Blažinauskiai kuo puikiausiai perprato, jog svarbiausi veiksniai, lemiantys pieno kokybę,— sveika karvė, kokybiški pašarai, geros gyvulių laikymo sąlygos, pieno indų švara ir tinkama melžimo technologija.

      Juk pieno pardavėjų ir jo perdirbėjų sąryšio grandinė labai aiški — iš pieno, kuris neatitinka nustatytų standartų, pagaminti konkurencingų ir saugių pieno produktų neįmanoma. Nukenčia visi: gamintojui mažiau sumokama, įmonė kenčia dėl mažėjančios gaminamų produktų išeigos, o galiausiai ši sąryšio grandinė sustoja prie vartotojo, kuris konkurencingoje rinkoje renkasi tik aukštos kokybės pieno produktus.

         Ūkininkai pirmiausia pradėjo nuo bandos veislinių savybių gerinimo, gyvulių sveikatingumo ir subalansuoto šėrimo raciono, nes šie veiksniai turi daugiausiai įtakos melžiamų karvių produktyvumui.

       Norėdamas subalansuoti šėrimo racioną, jis kreipėsi į kompetentingus specialistus. Pirmiausia ypač daug pagelbėjo dr. Sigitas Japertas, kurį A.Blažinauskis geru žodžiu mini iki šiol. Naujovės niekuomet nebuvo svetimos Blažinauskių ūkyje. Šiuo metu praverčia Žemės ūkio konsultavimo tarnybos Gyvulininkystės skyriaus vyresniojo specialisto Vytauto Gudaičio konsultacijos. Gilinantis į piendavių sveikatingumo problemas, svarbi ir užsienio specialistų pagalba — iš kompanijos „Kemp ir partneriai“ pasikviečiamas konsultantas anglas Brainas Vernonas (Brain Vernon).

      A.Blažinauskis, pats atsakingai ir sumaniai ūkininkaudamas, pataria ir kitiems ūkininkams pienininkystę vertinti kaip rimtą verslą ir nevengti dalyvauti kasdienėje pieno mėginių atrinkimo tvarkoje, nes tik kasdien pieno mėginius imdamas iš kiekvienos siuntos, gali žinoti realią padėtį ir daryti analizę, kuria linkme reikia eiti, kad karvės gautų pagrindines maistingąsias medžiagas reikiamais kiekiais ir santykiais, kurie atitiktų laktacijos laikotarpį.

         Kadangi ūkyje šienaujama iš kelių plotų, kur ir žemės našumas skiriasi, šeriant piendaves, prižiūrima, kad jų racionui patektų baltymingiausia ir didžiausią energetinę vertę turinti žolė, nes prieš tai šienainio rulonai ištiriami. Ūkininkas labai vertina ir nepamainomą baltymingą pašarą — kukurūzų silosą. Kukurūzus ir ekonomiškai auginti apsimoka. Pavyzdžiui, iš 20 ha pripjaunama žaliosios masės tiek, kiek žolės iš 40 ar 50 ha. O kur dar pašarinė vertė!

         Pasak Alvydo, karvės virškinamasis traktas yra labai sudėtingas biofabrikas, kurio veikla priklauso nuo to, kiek ir kaip šeriama, kokios kokybės pašarai ir koks jų santykis. Ūkininkas nuolatos stebi, analizuoja ir lygina gaunamus rezultatus. „Reikia sudėlioti viską į savo vietas, kad investicijos į gyvulį neštų pelną“,— sako Alvydas. Jis savo racionaliais sprendimais ir broliui Arūnui, gyvenančiam Kelmės rajone, Vidsodyje, pieną taip pat tiekiančiam „Žemaitijos pienui“, pagelbsti.

     Alvydas pagal profesiją — agronomas. Jo žmona Jūratė — buhalterė. Šeimininkai džiaugiasi geromis melžėjomis. Nuo jų kvalifikacijos ir kruopštumo didele dalimi priklauso pieno kokybė ir gyvulių sveikatingumas. O iš viso ūkyje sukurtos 9 darbo vietos.

         Šeimoje užaugo du vaikai. Šiuo metu ir sūnus Andrius, ir dukra Akvilė gyvena Kaunatavoje ir padeda tėvams ūkininkauti. Abiem dabar praverčia Rietave, Žemaitijos kolegijoje, įgyti agroverslo technologų diplomai. O dukra Akvilė ir traktorių vairuoti moka, ko ne pirmoji stengiasi į jį įšokti.

      Blažinauskių ūkis dar „pilnametystės“ nesulaukė — šiemet jam sukako 16 metų. Bet tai ne rodiklis. Šeimininkų pasiekimai geriausiai kalba patys už save, nes darbštuolius nuolat sutiksi tradicinėse geriausių ir lojaliausių „Žemaitijos pienui“ žemdirbių pagerbimo šventėse Klaipėdoje, kur jiems įteikiami apdovanojimai. Ūkis net trejetą kartų buvo tarp pačių geriausiųjų pagal visus vertinimo kriterijus. Be apdovanojimų, jiems teko su šauniausiais kolegomis vykti į ekskursijas Vokietijoje, Lietuvoje, o visiškai neseniai svečiuotis ir Tenerifėje. O šiųmetis respublikinis įvertinimas „Pienės 2017“ tarsi vainikavo jų išmintingą ūkininkavimą.

      Alvydui šis apdovanojimas prisigretino prie jo 50-ojo gimtadienio. Jubiliejaus proga atvykę kaunataviškio pasveikinti Lietuvos pieno ūkių asociacijos  administracijos direktorė Rigilda Banienė ir „Žemaitijos pieno“ Žaliavos pirkimo vadybininkas  Valdas Adomauskas pasidžiaugė puikiais pienininkystės ūkio rezultatais ir linkėjo darbštuoliui  didelės sėkmės toliau ūkininkaujant. 

     Dėl pienininkystės plėtros šeimininkas linkęs „kaltinti“ „Žemaitijos pieno“ Žaliavos pirkimo direktoriaus pavaduotoją Liudviną Skurdelienę. „Tuomet negalvojau didinti bandos ir norėjau įsigyti 200 litrų šaldytuvą, bet Liuda pasiūlė imti toninį. Sakė padrąsindama: imk — juk ateityje pravers“,— šypsodamasis pasakojo Alvydas.

Pasak pašnekovo, galėjo atsitikti taip, kad, paėmęs mažesnį šaldytuvą, būtų kitaip savo planus rikiavęs, o gal ir į grūdininkystės verslą pasukęs. Bet dabar nesigaili, nors ir labiau prie gyvulių  yra pririštas. Be to, pasak Alvydo, į penininkystės ūkį protingai investuotas vienas euras atneša keturis eurus, o į grūdininkystės — pusantro ar du eurus.

      Ūkininkai dalyvavo europinėse paramos programose, leidusiose ekonomiškai sustiprėti, nes įsigijo modernios technikos ir pienininkystės ūkiui įrangos.

          Blažinauskių nuomone, „Žemaitijos pieno“ bendrovė pagrįstai skatina tuos pienininkystės ūkius, kurie siekia aukščiausio rezultato, supranta partnerystės svarbą, gamina sveiką ir kokybišką pieną. Praktika rodo, kad geriausiai pieno kokybės reikalai tvarkomi ten, kur ūkininkai nusprendžia dalyvauti kasdienėje pieno mėginių atrinkimo tvarkoje.

​

A.Dačkevičius.