© 2014 dizaino propaganda    >>>     Tel: +370 68608249      >>>    LIETUVOS PIENO ŪKIŲ ASOCIACIJA. Sekite mus čia:

LIETUVOS PIENO ŪKIŲ ASOCIACIJA

 

 

Džiaugiasi gyvenimu ir ruošiasi sodinti parką

 

www.lpua.lt > Straipsniai >Romas Kemeras

2017 m. kovo 1 d.

 

Neretai žmonės, perkopę 50-metį, jau pradeda dūsauti, kad senatvė artėja. Visai kitaip mąsto 70-ąjį gimtadienį atšventęs Romas Kemeras iš Šiaulių rajono Šilėnų kaimo. Jo artimiausiuose planuose netrūksta įvairiausių sumanymų.

 

 

 

 

 

 

 

Šilėnai — Romo tėviškė. Čia gyveno jo proseneliai, seneliai ir tėvai. Tai liudija dar tvirtos plūkto molio ūkinių pastatų sienos. „Svirnas gal apie 300 metų turi ir pastatytas nenaudojant vinių“,— šypsodamasis parodė įspūdingą statinį Romas.
Šeimininkas prisiminė jaunystės metus. Su savo išrinktąja Stase susipažino šokiuose Šeduvoje. Likimo ironija: mergina gyveno visai netoli jo tėviškės — už 1,5 kilometro, o į Šeduvą jaunikaičiui reikėjo belstis apie 30 kilometrų, kad savo mylimąją susirastų. Matyt, taip buvo skirta.
„Abu buvome devyniolikamečiai, kai šalia tėvų trobos savo lizdelį pradėjome lipdyti. Po dvejų metų peržengėme savo namų slenkstį“,— prisiminė Romas.
Šeimininkas pagal profesiją — statybininkas. Baigė tuometį Kauno politechnikos institutą, įsigydamas statybų inžinieriaus diplomą. Jis apie dvidešimt metų išdirbo Polekėlės tarybiniame ūkyje, kur daugybę statinių suprojektavo ir pastatė. Žmoną patraukė prekybininkės profesija: baigė Šeduvos prekybos mokyklą, Kauno kooperacijos prekybos technikumą. Dirbo ir prekių žinove, ir pardavėja. Pagausėjus šeimai, prisiėjo nukelti trobos stogą ir prilipdyti antrą aukštą. Jų atžalos Ramūnas ir Svajūnas toli nenusibeldė: sodybos nuo tėvonijos ranka pasiekiamos. Smagu, kai visi drauge, gali be vargo ir talkon per darbymetį saviškį pasikviesti. Jau guvūs ir anūkai. Jaunėlis Ramūnas su savo sūnumis Aironu ir Elijumi sėda prie traktoriaus vairo. Neatsisako padėti, kai turi laiko, ir Svajūno sūnus Simas. Jis dirba ir mokosi Aleksandro Stulginskio universitete. Gal iš jo išaugs jaunasis ūkininkas. Iš anūkų ketveriukės vyriausia Silva jau baigusi Vilniaus universitetą. Žinoma, kol buvo jaunesni, šeimininkai stengėsi patys visus darbus nudirbti. Subyrėjus ūkiams, Romas vienas iš pirmųjų rajone paėmė apie 23 hektarus žemės pagal Valstiečių ūkio įstatymą. Kadangi orientavosi į pieno ūkį, tai už pajus gavo veislinių telyčių. Iš pradžių gyvuliai glaudėsi tėvų tvarte, o vėliau ūkininkai dalyvavo Pieno ir Nitratų direktyvų programose, kurios padėjo sustiprėti. Pats susiprojektavo ir pasistatė fermą su pieno linija. Ir pašarų be didesnio vargo prisiruošdavo, nors teturėjo baltarusišką šieno presą. „Smagu būdavo, saulei tekant, darbuotis: vienas žolę nusipjaudavau, susigrėbdavau ir supresuodavau“,— pamena Romas. Dabar pašarų ruoša neapsieina be samdomų darbininkų. „Pats, kai geras oras, traktoriuku išdardu šieno pavartyti“,— šypsodamasis kalbėjo Romas. Ir melžėjas reikia samdyti. Šeimininkai giria Eugeniją ir Dianą, rūpestingai gyvulius šeria Janina. Užtat ir pieno kokybė visuomet gera. Kemerai nuo seno dalyvauja kasdienėje pieno mėginių atrinkimo tvarkoje, o iš jų karvučių pieno gaminamas prestižinis įmonės kietasis sūris DŽIUGAS, apie kurį žino ne tik Lietuva, bet ir pasaulis“,— gyrė darbščius šeimininkus „Žemaitijos pieno“ Žaliavos pirkimo direktoriaus pavaduotoja Liudvina Skurdelienė.
„Nebijome jokių tikrintojų, o savo karvučių pienelį geriame drąsiai“,— sakė Stasė. Ji emocingai papasakojo, kaip, pastebėjusi kylantį pieno bakteringumą, nors jis ir nebuvo ypatingai didelis, ieškojo problemos priežasčių. Visą pieno liniją dezinfekavo, kiekvieną alkūnę ištikrino, net „Deleval“ firmos konsultantus kvietėsi, bet savo pasiekė. Toks poelgis geriausiai demonstruoja, jog pieno ūkyje vyrauja sąžiningas požiūris į partnerystę su pieno perdirbėjais.
Kemerų karvių bandoje vyrauja holšteinų veislė. „Iš karvės kaip iš fabriko pieno nespaudžiame, todėl bandoje 6-7 laktacijų piendavės“,— sakė šeimininkas. Pernai vidutiniškai iš karvės primelžta po 6-7 tonas 4,5 proc. riebumo ir 3,5-3,6 proc. baltymingumo pieno.
Kadangi Kemerai priklauso Holšteinų veislės galvijų asociacijai, tai ir nemažai pasaulio su šios asociacijos nariais pamatė. „Dažniausiai į užsienį keliaujame su jau pažįstamais ūkininkais, kurie sudaro grupės branduolį, tai tokios kelionės bendraminčių būryje tampa dar mielesnės“,— sakė Romas.
Viena iš paskutiniųjų kelionių — į Gruziją praėjusių metų spalio pabaigoje. Ten žmonės dar tebesikabina į gyvenimą, panašiai kaip ir Lietuvoje po 1990-ųjų metų. „O Austrijoje ir Šveicarijoje gyvenimas — tarsi atviruke“,— kelionių įspūdžiais dalijosi Romas. Neatsitiktinai į ūkininko atvykusios aplankyti Lietuvos pieno ūkių asociacijos direktorės Justės Grybinaitės klausimą, kur norėtų dar kartą sugrįžti, šeimininkas nedvejodamas atsakė: „Į Šveicariją“. Kadangi ūkyje dirba samdomi darbininkai, į keliones Stasė ir Romas gali išvykti drauge. Jau visą Europą, ko gero, yra apkeliavę, be to, lankėsi Egipte ir Izraelyje, kur susipažino su tų šalių ūkininkavimu. Sunku būtų ir išvardinti visas keliones. Dar šeimininkas prisiminė apie Sibiro kraštą, kur lankėsi Sverdlovske, Krasnojarske, Tiumenėje. Regėjo didžiąsias naftos versloves, upeliais tekančią naftą ir įspūdingą tundrą. Abu labai brangina knygas: jų galybė visame name — ne tik pirmame, bet ir antrame aukšte. Tarp jų rasime ir daug kam neregėtų. Be to, Romas mėgsta kolekcionuoti senovinius virdulius, turi potraukį istorinėms relikvijoms. Gal toks potraukis susietas su šeimininko neeiline gimimo diena — vasario 16-ąja — Lietuvos nepriklausomybės ištakomis. Patriotinė dvasia jo nepaleido ir rūsčiosiomis 1991 metų sausio 13-osios dienomis.
„Su vyresniuoju sūnumi Svajūnu ir marčia vykome į Vilnių. Jaunėlį Ramūną su mama palikome namuose, nes tuomet vaikinus prievarta gaudė tarnauti sovietinėje armijoje. Laisvės gynėjų gretose pasiskirstėme: vaikai liko prie televizijos bokšto, o aš stojau prie Parlamento“,— prisiminė sunkias Lietuvai dienas Romas.
Namiškiams irgi nebuvo lengva. „Per televiziją pamačiau, kad neša trumpai kirpta ir kruvina galva jaunuolį. Tiesiog rankos nusviro — pamaniau, kad sūnus nukentėjo“,— savo tuomečius išgyvenimus atskleidė Stasė.
Dabar belieka džiaugtis, kad viskas laimingai pasibaigė. Kemerai sėkmingai ūkininkauja, o juos supa nuoširdūs žmonės. Šeimininkas ypač patenkintas bičiulyste su senais pažįstamais Irmantu Dichavičiumi, Angelina Terminiene, Feliksu Norvaiša ir kitais.
O atsisveikindamas Romas atskleidė savo svajonę: šiuo metu studijuoja knygą apie dendrologiją ir ketina pasodinti parką, žinoma, ir savo pamėgtų kelionių po pasaulį neatsisakys.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Algirdas Dačkevičius