LIETUVOS PIENO ŪKIŲ ASOCIACIJA
Mylinčios žemę rankos kuria stebuklus
www.lpua.lt > Straipsniai >Mylinčios žemę rankos kuria stebuklus
2015-09-01
Jeigu norite pamatyti XXI amžiaus modernų pienininkystės ūkį, užsukite į Šilalės rajono Struikų kaimą, kur įsikūrę Romualda ir Vaidotas Kiniuliai.
Įžengus į išpuoselėtą sodybą, gyvenamajame name pagarbiai matomoje vietoje pirmiausia į akis krenta tradicinėse ūkininkų šventėse Klaipėdoje, kur pagerbiami darbščiausi ir lojaliausi „Žemaitijos pienui“ ūkininkai, pelnyti prizai.
Keturios šventės — ir tiek pat nominacijų: po dvi „Už mažiausią sezoniškumą“ ir tiek pat — „Geriausiam pieno ūkiui pagal visus vertinimo rodiklius“. O antrame pastato aukšte beveik visa siena nukabinėta įvairiausiais pagerbimo raštais, tarp kurių bene solidžiausi — „Metų ūkio“ I ir II vietų laimėjimai, Žemės ūkio ministerijos padėkos ir kt.
Atrodo, kad šiai šeimai visą laiką sekėsi kaip iš pypkės. Toli gražu. Buvęs miškininkas Vaidotas ir zootechnikė Romualda kūrėsi plyname lauke. Šiemet per Žolinę sukako 20 metų, kai pirmą sodybos kertinį akmenį padėjo.
Noru ūkininkauti užsidegė 1991-aisiais. Penketą metų glaudėsi pas tėvus, taip pat dirbo žemėtvarkininku Šilalėje. Pirmiausia pagal Valstiečių ūkio įstatymą pasiėmė 15,5 ha žemės. Trūko technikos, bet buvo noras dirbti. Taip su iš Kaliningrado parsigabentu traktoriuku ir pradėjo. Plušėjo visa šeima, taip pat ir nedideli vaikai.
Iš pradžių Kiniuliai ėmėsi visokiausios veiklos: ne tik laikė dvejetą-trejetą karvučių, kurių pieną ir grietinę parduodavo, bet ir augino bulves, daržoves, kurias veždavo į Klaipėdos ar Kauno turgų. Ūkis palengva plėtėsi. 1996 metais jau buvo apie 10 karvių, o po dvejeto metų apsispręsta pereiti prie pieno ūkio.
„2000 metais jau laikėme 40 karvių, o po dvejų metų 2002-aisiais pirmieji rajone ir vieni pirmųjų Lietuvoje pasinaudojome Specialiosios žemės ūkio ir kaimo plėtros programos (SAPARD) parama, kurios pagalba pasistatėme 186 vietų modernią fermą, įrengėme melžimo aikštelę, srutų rezervuarą“,— prisimena Vaidotas. Į iškilmingą statinio atidarymą susirinko daug svečių. Vieni — pasveikinti, kiti — pasidomėti naujove ir pasidalinti patirtimi.
Žingeidų žemaitį visuomet domino naujovės. Jis lankėsi ne vienoje užsienio šalyje, o ypač susižavėjo švedų ūkininkavimu. Patiko jų pamatuoti sprendimai, logika, rezultatų lyginimas.
Tuomet lankydamasis net nesusimąstė, kad, prabėgus ne vieneriems metams, švedai svečiuosis jo ūkyje ir filmuotą medžiagą rodys saviškiams.
Karvidėje įrengta 12 vietų eglutės tipo melžimo aikštelė, ji visiškai kompiuterizuota, o visi gyvuliai turi aktyvumo daviklius. Melžiant galima matyti ne tik kiekvienos karvės produktyvumą, bet įvertinęs duomenis kompiuteris pateikia informaciją apie rują. Žmonių darbą palengvina ir automatizuotos veršelių girdyklos.
Ūkiui sustiprėti padėjo ir pasinaudojus parama pagal Kaimo plėtros 2004-2006 metų plano priemonės „Standartų laikymasis“ Nitratų direktyvą. Taip pat gauta supaprastinta parama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonę „Žemės ūkio valdų modernizavimas“. Europinė parama, pasak Vaidoto, buvo didžiulė paspirtis modernizuojant ūkį. Pastatytos siloso kaupyklos, išasfaltuoti privažiavimai prie ūkio gamybinių pastatų, netgi įdiegta mėšlo seperavimo įranga. Pastarosios nauda akivaizdi, nes perdirbant mėšlą sausa dalis atskiriama nuo skystosios. Taip tręšiant ant pievų nelieka mėšlo likučių, kurie šienaujant atkeliaudavo į pašarą.
Nuo šių metų Kiniuliai nusprendė ūkininkauti ekologiškai. „Gal šiek tiek ir suvėlavau, reikėjo anksčiau šia linkme ūkį pasukti“,— svarsto Vaidotas.
Žinoma, iš ekologinio ūkininkavimo nauda didesnė, bet ir darbo bei investicijų reikia daugiau įdėti. Ūkininkas anksti pradeda šienapjūtę, todėl ir atolą kelis kartus šienauja. „Gaminame daugiausiai silosą. Tai apie 30 proc. vertingesnis pašaras“,— sako ūkininkas. Sėja ir grūdinių kultūrų, kukurūzų, o šiemet pasėjo pupų ir žirnių.
Skirdamas didžiulį dėmesį genetikai ir bandos sveikatingumui, Vaidotas puikiai išmano, ko reikia, kad piene būtų kuo daugiau baltymų ir riebalų, todėl ir parenka pašarus, geriausiai tinkančius pieninėms karvėms, žino šeriamų pašarų cheminę sudėtį ir kokybės duomenis, sudaro racionus, turinčius reikiamą kiekį energijos, baltymų, ląstelienos, mineralinių medžiagų ir riebaluose tirpių vitaminų. Pradėjus ekologiškai ūkininkauti ir mineraliniai priedai turi būti ekologiški.
Vaidotas — iš tų ūkininkų, kurie negali stovėti vietoje. Patirties semiasi įvairiuose seminaruose, pas kolegas ūkininkus. Mielai ir pats pasidalina savąja žemdirbiška išmintimi. Ūkininko bandos pieno kokybė puiki, todėl „Žemaitijos pienas“ iš Kiniulių piendavių labai gerų produktų pagamina. Vienas iš tokių — garsusis žemaičių kietasis sūris DŽIUGAS. Vaidotas gali pagrįstai didžiuotis, kad savo sąžiningu darbu prisideda, tiekdamas gamybai nepriekaištingą žaliavą.
Kiniulių žemė išsimėčiusi nuo sodybos 25 km spinduliu — Šilalės rajone nenaši, geresnė tik Tauragės rajone, Vaitimėnuose. Į laukus įsimeta ir nekviesti svečiai — šernai, ypač, kai prasideda „vasaros mokyklėlės“ šerniukams, bet šeimininkas iš to didelės tragedijos nedaro: juk gamta visuomet įvairiais būdais bandė žmogų.
Kitais metais Romualda ir Vaidotas švęs savo bendro gyvenimo 30-metį. Sūnūs jau suaugo, sukūrė savo šeimas. Valdas ūkininkauja, o Nerijus — ne tik ūkininkauja, bet ir dirba kitur. Seneliai džiaugiasi dviem anūkėmis ir anūku.
Atžalos nuo mažumės išauklėtos darbu, todėl ir neišsiblaškė po svetimus kraštus. Čia susikūrė sau patogų gyvenimą ir gražina gimtinę. O ir tėvai jau gali kiek lengviau atsipūsti ir išvykti pasaulio pamatyti. Bet grįžus vėl reikia mąstyti, kad ūkio reikalai judėtų tik į priekį. Vaidoto pamatuoti ir ramūs sprendimai — yra tarsi variklis, leidžiantis nestrikdomai veikti bet kokioje situacijoje.
Jo dalykiškumas ir racionalus protas vertinamas: Vaidotas net dvi kadencijas buvo renkamas Šilalės rajono savivaldybės tarybos nariu. Ūkininkas priklauso Lietuvos pieno ūkių asociacijos valdybai ir turi savo tvirtą nuomonę bei pateikia argumentų, aptardamas žemdirbiškas problemas.
Tokių žmonių rankose puoselėjamas žemės ūkis Lietuvoje niekuomet nesumenks.
aut. A.Dačkevičius
