LIETUVOS PIENO ŪKIŲ ASOCIACIJA

www.lpua.lt > Straipsniai >Jaunatviškas entuziazmas skatina nesustoti vietoje

2015-07-29

Saulius ir Viktorija Uzniai, kilę iš Plungės krašto, o dabar įsikūrę Pagardės kaime, priklausančiame Sedos seniūnijai. „Gyvename ant Plungės ir Mažeikių rajonų ribos“,— šypsodamasis sako Saulius.
Jauni žmonės, vienas kitą pažinę nuo mokyklinių dienų, ankstyvoje jaunystėje net bandę draugauti, savo likimus sujungė 2009-aisiais metais.

Prieš tai Saulius, o kiek vėliau ir Viktorija buvo išvykę darbuotis į Daniją pas ūkininką. Saulius ten buvo tapęs net ūkvedžiu, o Viktorija melžė karves.
Susitaupęs pinigų, pradėjo mąstyti apie savarankišką verslą, galbūt net bendrą su danu ūkininku, bet vėliau pamatė, kad reikia veikti vienam neatidėliotinai ir nevilkinant.
Sudėjęs savo uždirbtus pinigus su paimta paskola iš banko, nusipirko ūkį. Bet norint plėstis reikėjo modernios fermos. Čia ir prasidėjo nemaži vargai, įveikiant kai kurių bankininkų biurokratizmą ir nepatiklumą, norint gauti paskolą statyboms. Vis tik išeitis surasta ir dabar jauni žmonės džiaugiasi erdvia ferma.

Jau pernai į ją iš ganyklos pargintos piendavės. Jos ir šiuo metu ten šeriamos ir melžiamos. Apsilankiusios pas ūkininką „Žemaitijos pieno“ Žaliavos pirkimo direktoriaus pavaduotoja Liudvina Skurdelienė ir Lietuvos pieno ūkių asociacijos administracijos direktorė Rigilda Banienė pasidžiaugė puikiais visais pieno kokybės rodikliais. Už tai „Žemaitijos pieno“ bendrovė ūkininką skatina, mokėdama jam priedą.

Ūkininkų karvių banda kontroliuojama, šeriant kruopščiai sudaromas racionas. Uzniai nenaudoja modifikuotų pašarų, sojos. Labiau pasitiki sumaltu miežių ir kvietrugių mišiniu. Pasak ūkininko, pienas baltymingesnis, kai karvės neganomos ganykloje, o šeriamos koncentruotais pašarais, pridedant vitaminingų priedų. Žinoma, brangokai atsieina, bet užtat pieno kokybiniai rodikliai kuo puikiausi.

Pasak Sauliaus, gerai, kad žemė aplink. Bet norint, kad ji ne skurstų, o vešėtų reikia daug ir investuoti. Iki šiol ūkininkas pievas ir ganyklas tręšė srutomis. Žemė čia nėra naši — smėlynai. Ūkininkai ją deklaruodami už kiekvieną hektarą gaudavo papildomai po 200 litų. Dabar tokių priedų žadama nemokėti.

„Ką padedi ant smėlio — tarsi prasmenga, o ant molio — visuomet rasi“,— gaspadoriškai samprotavo Saulius.
Ne taip seniai pradėjęs ūkininkauti jaunas ir atkaklus žemaitis ne tik pieno ūkį puoselėja, bet ir savo gyvenamąją aplinką gražina. Pasistatė erdvią pirtį, panašią į gyvenamąjį namą, greta jos iškasė dvejetą tvenkinių: vieną — apie 8 arų, o kitą — daugiau negu hektarą užimantį su nuolaidžiais šlaitais, kad būtų galima be vargo žolę nupjauti. Žinoma, juose ir žuvų netrūksta.
Tiesa, iki pradėdamas ūkininkauti Saulius su draugais daugiausiai vertėsi kasdamas tvenkinius. Nemažai jų yra iškasęs Žemaitijoje. Jis turi gerą nuovoką, nors specialiai to nesimokė, apie landšafto subtilybes.

Šeimoje aplink tėvelius sukinėjasi dvejetas atžalų: penkiametis Vytaras ir dvejų metukų Saivydas. Tėvelis juokauja, kad kartais apsilankanti kaimynė — 95-erių metų guvi senolė — juos pamalonina savo lauktuvėmis ir vadina „viršininkais“.
Kas žino, gal paaugę bent vienas, o gal ir abu stos prie ūkio vairo ir taps tikrais savo žemdirbiškojo verslo „viršininkais“.
Tėveliui dar ilgokai teks palaukti pagalbininkų, o šiuo metu jis ne tik spėja savo darbus nudirbti, bet ir senyvesniems sodiečiams pagelbsti. „Reikia sugebėti išklausyti seną žmogų, su juo elgtis taktiškai ir pagarbiai“,— įsitikinęs Saulius.

aut. A.Dačkevičius