www.lpua.lt > Straipsniai >Vien darbu gyvenimas neužgožiamas
Tėvai ir vaikai sukūrė sėkmingą pieno ūkį
Šilališkiai Romualda ir Vaidotas Kiniuliai savo sėkmingą darbą pieno ūkyje įvardija kaip bendrą — tėvų ir vaikų — pasiektą rezultatą.
Miškininkas Vaidotas ir zootechnikė žmona Romualda Kiniuliai, gyvenę Šilalės mieste, 1989 metais sumanė pradėti ūkininkauti Struikų kaime pagal tais metais priimtą Valstiečių ūkio įstatymą, pasiėmę 15,5 ha. Tuomet tos žemės atrodė gana daug, nes sutuoktiniai neturėjo nei arklio, nei jokios technikos. Viską teko pradėti ant plyno lauko. Parsivežė iš Kaliningrado traktoriuką ir ėmėsi veiklos. Dirbo abu su žmona, nes vaikai dar buvo maži.
Pradėję ūkininkauti, Kiniuliai ėmėsi įvairios veiklos — laikė 2-3 karves, parduodavo pieną, grietinę, augino bulves, daržoves, veždavo jas į Klaipėdos ar Kauno turgus. Ūkis pamažu plėtėsi, per metus prisidėdavo dar po 2-3 karves. 1998 m. šeima apsisprendė pereiti prie pieno ūkio, nes tam labiausiai tinka rajono žemės, kurių našumas mažas, bet auga vešli žolė. Verstis pienininkyste apsispręsta turint 7 karves. Ūkis sparčiai plėtėsi. 2000 metais jau turėjo 40 karvių. Tuomet iš karvės per metus melždavo apie 4 tonas pieno, kai dabar daugiau negu dvigubai.
2001 metais Kiniuliai pirmieji rajone ir vieni pirmųjų Lietuvoje pasinaudojo SAPARD parama, pasistatė 186 vietų fermą melžiamoms karvėms, melžimo aikštelę, srutų rezervuarą. „Savo lėšomis neišsivertėme, tai pagalbos ranką ištiesė „Žemaitijos pieno“ bendrovė, suteikdama paskolą. Už tai ir šiandien dėkojame“,— sakė Vaidotas.
Sutuoktiniai labai domėjosi kitų šalių, ypač Europos Sąjungos žemdirbių patirtimi, fondų teikiama parama, lankėsi Europos šalyse. Didžiausią įspūdį paliko švedai, kurių požiūris į ūkininkavimą pasirodė labiausiai priimtinas. Jie ramiai, neskubėdami dirba, vertina rezultatus, mąsto, lygina, nedaro skubotų sprendimų.
Vėliau pasinaudota parama pagal Kaimo plėtros 2004–2006 m. plano priemonės „Standartų laikymasis“ Nitratų direktyvą, o po to remtasi parama pagal Lietuvos kaimo plėtros programos priemonę „Žemės ūkio valdų modernizavimas“. Ši europinė parama ūkiui buvo labai didelė paspirtis, be jos būtų buvę sunku modernizuoti ūkį. Pastatytos siloso kaupyklos, išasfaltuoti privažiavimai prie ūkio gamybinių pastatų, įsigyta technikos, įdiegta mėšlo separavimo įranga ir kt.
Šiuo metu Kiniuliai laiko 110 melžiamų karvių, holšteinizuotų Lietuvos juodmargių, kurių amžiaus vidurkis — 5 laktacijos. Pernai vidutinis primilžis iš karvės buvo 9000 kg. Pienas — geros kokybės. Šiuo metu jo riebumas — 4,42 proc., baltymingumas — 3,32 proc., laktozės kiekis piene — 4,64 proc., urėjos — 10 mg/100 ml proc., BBS — apie 26 tūkst./ml, SLS piene — 194 tūkst./ml. Per 2020-uosius metus „Žemaitijos pieno“ bendrovei, su kuria ūkininkai bendradarbiauja nuo pat ūkio įkūrimo, Kiniuliai pardavė apie 900 tonų natūralaus pieno, o šiemet jo kasdien parduoda apie 2,8 tonos.
Ūkininkams svarbu nuolatos gerinti karvių bandos veislines savybes. „Šiuo metu karvės sėklinamos dviejų labai geros veislės vokiškų bulių sėkla. Jų atvestos telyčaitės bus tos piendavės, kurios duos A2A2 pieną. Pasak dr. Sigito Japerto, Lietuvoje pagamintas A2A2 pienas savo rinką tikrai atras. Šis pienas ypač tinka jautriems, į alergiją linkusiems žmonėms, tačiau iki vartotojo stalo kelias netrumpas. Reikia įtikinti visuomenę, ypač politikus, tokio produkto vertingumu ir poveikiu sveikatai, antraip jis vos pasirodęs taps paklausia eksporto preke ir išvažiuos iš Lietuvos. „Tokį pieną, jeigu jis būtų superkamas, galėtume iš savo ūkio parduoti jau 2025 metais“,— kalbėjo ūkininkas, nuolat besidomintis naujovėmis.
O įvairiausių naujovių Kiniulių pieno ūkyje tikrai nestinga. Prieš trejetą metų fermoje pradėjo darbuotis du pieno melžimo robotai „Leily Astronaut“. „Apie gyvulius dabar gauname labai daug informacijos, kiekvieną dieną matome karvių sveikatingumo, pieno kokybės ir kitus rodiklius. O įprasti valdyti roboto programą nebuvo sudėtinga“,— sako Vaidotas. Jis neabejoja, kad dėl geresnio bandos valdymo didėja pieno primilžis, gerėja karvių sveikatingumas. Robote įdiegta pieno kokybės kontrolės sistema matuoja svarbiausius duomenis: riebumą ir baltymų kiekį, elektrinį pieno laidumą, kuris nurodo apytikrį SLS, pieno atleidimo laiką uždėjus melžtuvus ir dar daugiau duomenų. Nerūšinis pienas atskirai suteka į kibirėlius.
Rūpindamiesi karvėmis ir įdėję daugiau pastangų jų patogumui pagerinti, ūkininkai gali padidinti jų pieno gamybą per gyvenimo trukmę. Pakankama erdvė fermoje taip pat leidžia piendavėms natūraliau elgtis. Tai irgi prisideda prie jų gerovės gerinimo.
Fermoje įrengta atskira pašarų saugykla, pasak šeimininko, virtuvė, į kurią galvijams reikiamų įvairių pašarų galima prikrauti visai savaitei. Šeimininkas, sudarydamas racioną, visus komponentus įveda į kompiuterį ir nustato koordinates, kur kuris pašaras yra. Pagal sudarytą programą „Lely Vector“ nenuilstamai ir dirba.
Specialistai žino, kad karves geriausia šerti kuo dažniau ir nedideliais kiekiais. Kuo daugiau karvės suės gerų pašarų, tuo daugiau duos kokybiško pieno. Su dalytuvu ar rankomis taip nepridalysi. Rytą prikrovus daugiau pašaro, vienu sykiu galvijai jo nesuėda, likusio kokybė ima prastėti. O robotas nuolat judėdamas įdeda tik šviežių ir subalansuotų pašarų. Taigi karvių produktyvumas didėja, gerėja ir jų sveikatingumas. Vadinasi, didėja ir ekonominė nauda.
Vaidotas — ne tik sumanus ūkininkas, bet ir aktyvus visuomenininkas. Jis priklauso Lietuvos pieno ūkių asociacijos ir Lietuvos galvijų veisėjų asociacijoms, kur susirinkimuose drąsiai reiškia savo nuomonę ir teikia pasiūlymus.
Tėvams džiugu, kad jų sūnūs — Valdas ir Nerijus — savo sėkmės istorijas irgi kuria gimtajame kaime. Perspektyva tarnauti kitos šalies darbdaviui jiems niekuomet nebuvo patraukli. Svarbiausia, kad juos nuo jaunumės traukia žemės ūkis, todėl ir žemės ūkio inžineriją abu Kiniulių sūnūs studijavo niekieno neverčiami. Vyresnysis Valdas, pajutęs potraukį mokslams, buvo pasirinkęs doktorantūrą. Nerijus analizuoja melžimo robotų siunčiamus duomenis į kompiuterį.
Vaikštai po didžiulę asfaltuotą teritoriją, žvelgi į erdvų gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus, klausaisi ūkininkų sėkmės istorijos ir sunku patikėti, kad viskas čia užgimė plyname lauke. Pasirodo, atkaklumas, sumanumas, tikslo siekimas visuomet veda į priekį, o kai dar kartu su tėvais stoja vaikai — tada ir geriau nereikia.
