top of page

www.lpua.lt > Straipsniai >Vien dar­bu gy­ve­ni­mas neuž­go­žia­mas

Gimtojo krašto kalvelėmis

kaktys-1.png
Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje esantis Gegrėnų kaimas čia atsitiktinai užsukusius žmones stebina ne tik kalvomis raižyta vietove, ne tik nuostabiais vaizdais nuo tų kalvų, bet ir pievomis, pilnomis besiganančių gyvulių. Gal ir ne visai tiksliais duomenimis, bet Plungės rajone gegrėniškiai laiko daugiausiai melžiamų karvių. Vienas didžiausių ūkių priklauso jaunai Sandros ir Donato Kakčių šeimai. Šiuo metu „Žemaitijos pieno“ pienvežis kasdien iš jų ūkio išveža po 1700 kilogramų kokybiško pieno.
 


Pieno ūkis prasideda
nuo veršelio
Tuo įsitikinę Žemaičių Kalvarijos seniūnijos Gegrėnų kaime ūkininkaujantys Sandra ir Donatas Kakčiai. Savo 150-ies hektarų ūkyje jie laiko 70 melžiamų karvių ir tiek pat prieauglio. Gavę Europos Sąjungos paramą, ūkininkai nusipirko automatinę veršelių girdymo sistemą. Atsivestas veršelis po penkių parų atjunkomas nuo karvės pieno ir... juo rūpintis pradeda robotas. Jis paruošia veršeliui reikiamos šilumos, tinkamos sudėties gėrimą, o visa tai stebi kompiuteris. Veršeliai auga tarsi ant mielių.
Kaip sakė pašnekovas, dažniausiai jie pasilieka telyčaites, tačiau nusprendė palikti ir keliolika veršelių. Juos augins mėsai, nes gali būti, jog ateityje jautienos supirkimo kainos išaugs. Veršiukus nuo mažens grūdina — laiko lauke specialiai įrengtuose gardeliuose.
Kol nebus rekonstruotos Kakčiams priklausančios fermos, daugiau plėstis jie nežada. Planuose — ne daugiau kaip 90 melžiamų karvių. Nuo 2014-ųjų, kai jaunai šeimai savo ūkį patikėjo Sandros tėvai Saulius ir Zinaida Petručiai, juodu dalyvavo keturiuose Europos Sąjungos paramos projektuose. Jaunųjų ūkininkų programos parama padėjo nusipirkti traktorių „NewHolland“, už kurį jiems buvo grąžinti visi pinigai. Dar trijuose ūkio modernizavimo projektuose parama siekė 50 procentų.
Ūkininkai nusipirko visą šienauti reikalingą techniką, įrengė siloso tranšėjas, fermoje atnaujino gardus ir įrangą. „Ateityje taip pat žadame ne vieną projektą parengti, nes jau laikas keisti pieno šaldytuvus, nusipirkti automatinę mėšlo stumdymo liniją, pagalvoti ir apie kitas permainas,— sakė Donatas“.

Karvėms dar ir čiužinių nupirks
Sandra ir Donatas Kakčiai daug lėšų įdeda modernizuodami savo fermą. Karvės čia vaikšto laisvos, kasosi šonus į besisukančius šepečius, guli ant švarių, sausų šiaudų. „Norime nupirkti joms skirtus specialius čiužinius, kad pailsėtų taip, kaip žmogus lovoje,— šypsodamasis pasakojo Donatas. — O jei be juokų, čiužiniai reikalingi dėl sąnarių, kitokių ligų. Apie jų sveikatą greitai sužinome, nes kiekviena karvė savo ausyje turi elektroninį įsagą, kurio pagalba pranešama apie gyvulio sveikatą bei rują. Įsagai ypač padeda, kai karvė pradeda sirgti.“
Šeimininkas dažnai lyderiauja tarp ūkininkų, pieną parduodančių „Žemaitijos pieno“ bendrovei. Jo karvučių vidutiniai pieno sudėties ir kokybės rodikliai puikūs: parduodamame piene nėra inhibitorinių medžiagų, pašalinio vandens, neviršijamas somatinių ląstelių skaičiaus (SLS) geometrinis vidurkis. Jei šio vidurkio (SLS) leistina riba — 150 tūkst./ml, tai Kakčių karvių bandos piene (SLS) — 100 tūkst./ml. Neviršytas ir bendras bakterijų skaičiaus (BBS) geometrinis vidurkis: jeigu (BBS) norma laikoma 50 tūkst./ml, tai žemaičių karvių piene (BBS) yra 17 tūkst./ml, laktozės kiekis — 4,7 proc., urėja — 16 mg/100 ml. Puikūs ir kiti kokybiniai rodikliai: pieno riebumas — 4,50 proc., baltymingumas — 3,47 proc.
Ūkis modernizuotas, bet darbo jėgos reikia. Be šeimininkų, jame pluša penki samdomi darbininkai: melžėjos Sandros mama Zinaida Petrutienė, Vida Gotautienė ir Julija Latakaitė bei du vyrai, kurie ne tik po fermas sukasi, bet ir traktoriais darbuojasi. Tai — Stasys Petraitis bei Paulius Lingys. „Esu savo žmonėmis patenkintas. Visi dirba labai gerai, nenorėčiau kurio nors vieno išskirti,— kalbėjo Donatas Kaktys. — Kiti ūkininkai dejuoja, jog neranda darbininkų, aš tuo skųstis negaliu.“

Veterinarė ir
elektrotechnikas
Kažin, ar Donatas Kaktys ruošėsi būti ūkininku, kai stojo ir baigė Kauno technologijos universitetą? Kažin, ar žinomas Plungės ūkininkų sąjungos pirmininkas ūkininkas Marijus Kaktys norėjo, kad sūnus eitų jo keliu?
Baigęs universitetą ir įgijęs inžinieriaus elektrotechniko specialybę, Donatas įsidarbino Kaune. Prasidėjo ketverius metus užsitęsusi 2008-ųjų krizė ir vaikinas, kaip dauguma kitų, neteko darbo. Būdamas jaunas, stiprus — nenusiminė. Susikrovė lagaminą ir išdūmė į Didžiąją Britaniją. „Kokių ten darbų tik neteko dirbti: ir braškes skyniau, ir prie statybų, ir ūkiuose plušėjau, bet širdis traukė namo. Todėl vieną dieną susikroviau savo daiktus ir grįžau į tėvų ūkį.“
Su Sandra Donatas susipažino Žemaičių Kalvarijoje. Šokiuose. Draugystė peraugo į meilę, o meilė — į šeimą. Dabar juodu jau augina pirmokėlę Luknę ir dvejų metukų Joną. Ūkininkas prisimena: „Sandros tėvas mums pats pasiūlė perimti jo ūkį. Sakė, kad nori atsipūsti, ramiau pagyventi. Taip mes ir tapome ūkininkais. Gaila, jog po penkerių metų, kai perimi ūkį, nebegalima dalyvauti jauniesiems ūkininkams skirtose programose, nors ūkininko amžius dar ir leistų. Sandros tėvai turėjo pieno ūkį, tad mes nusprendėme nieko nekeisti. Didžioji dalis žemės skirta pievoms ir ganykloms. Apie 40 hektarų apsėju kviečiais — pašarui bei parduoti, dar 20 hektarų — kukurūzais. Jų reikia silosui.“
Kad Sandra ruošėsi ūkininkauti, abejonių nekyla. Baigusi Veterinarijos akademiją, grįžo pas pieno ūkį valdančius tėvus. Kiekviename mažesniame ar didesniame pieno ūkyje veterinarijos specialistas be galo svarbus. Todėl šie specialistai kaime ypač gerbiami ir vertinami. Donatas sako, kad jo žmona savo žinias panaudoja nuo a iki ž: ji, jei reikia, gydo sergančius gyvulius, sėklina, stebi kompiuterių rodmenis. O kai pradės veikti sūrinė, dar ir ten darbuosis. Taip, jaunieji ūkininkai turi ir sūrinę. Jau seniai ruošėsi pradėti gaminti sūrius, tačiau gimė vaikai, ūkis plėtėsi, tad vis to laiko pritrūkdavo. Būtų jau atsidarę, bet koronavirusas koją pakišo. Planuose ir edukacinio projekto „Pieno kelias“  įgyvendinimas. Jis  populiariai leis jaunuomenei susipažinti, kokį kelią turi įveikti pienas, kol tampa gardžiu  produktu.
Ir Donatas Kaktys randa kur pritaikyti savo žinias: elektros laidus ir kabelius pats su darbininkais išsivedžioja. Sako, kad inžinerijos mokslas padeda geriau suprasti projektus ir pačiam projektuoti, rasti išeitį iš vienos ar kitos situacijos ir priimti teisingus sprendimus. Matyt, teisūs buvo mūsų senoliai sakydami: ką išmoksi ant kupros nenešiosi.


 

bottom of page