LIETUVOS PIENO ŪKIŲ ASOCIACIJA

Šilutės rajono Vainuto seniūnijos Galnės kaime 60-ąją gimtadienio  sukaktį sutiko Vitas Petrauskas.


 

Vitas ir Irena Petrauskai

Su būsima žmona Irena Vitas susipažino dar mokykloje, kai mokėsi 8 klasėje. Irena buvo dviem klasėmis žemiau, mokėsi su Vito broliu. Jau tada mergaitė kritusi į akį. Baigus mokyklą, jaunuolių keliai taip pat neišsiskyrė — Vitas įstojo mokytis į Smalininkų technikumą techniku-mechaniku, Irena Šilutės technikume mokėsi zootechnikos subtilybių. Vėliau jaunuolis buvo pakviestas į tuometę  karinę tarnybą, tačiau ir tada bendravimas tęsėsi, o grįžęs iš jos, vaizdžiai sakant, griebė jautį už ragų — nebepaleido Irenos.
Vito ir Irenos ūkiai registruoti atskirai, tačiau šeima dirba ranka rankon, rūpinasi abiem ūkiais kaip vienu. Darnioje šeimoje kitaip ir būti negali.
Ūkininkauti Petrauskai pradėjo nuo 1993 metų, gyvendami Degučiuose, kai iširo kolūkiai. 1994 metais, nusipirkę iš Irenos sesers seną sodybą, jauni ūkininkai su septyniomis karvutėmis persikraustė į ją. Namą atstatė, sodybą atgaivino. Dabar iš tų laikų likęs tik rūsys. Beveik visą laiką bendradarbiauja su „Žemaitijos pienu“. Ši įmonė, pasak Vito, traukia gera kaina už pieną ir sąžiningu atsiskaitymu. Taip pat patinka įmonės požiūris į pieno kokybę bei griežti reikalavimai.
Ūkininkai su prieaugliu laiko apie 80 galvijų, didžioji dalis karvių — holšteinų veislės. Dirba 90 ha žemės. Turi 48 vietų fermą, kurioje įdiegta pieno linija, ir 30 vietų veršidę, kurią vis dar plečia. Ūkyje samdo vieną darbininkę Dalią Gofmanienę, kuria labai džiaugiasi ir pasitiki. Kiekvieną dieną ūkininkai melžia po 1 t 200 kg pieno. Iš vienos karvės per metus — vidutiniškai po 10 tonų pieno. Turi 2,5 tonos šaldytuvą. Pieno kokybė puiki: riebumas — 4,3 proc., baltymingumas — 3,5 proc., SLS — 200 tūkst./ml, BBS — 10 tūkst./ml.
Grūdus Petrauskai sėja tik savo reikmėms. Vitas džiaugiasi šiemet gerai užderėjusiais žieminiais kviečiais ir miežiais. „Norint geros kokybės pieno, reikia žiūrėti, ką dedi karvei ant liežuvio“,— vaizdžiai kalbėjo ūkio šeimininkas.
Irena nuo 2002 iki 2020 metų dirbo Gyvulių produktyvumo kontrolės asistente. Kai įvyko reorganizacija, prijungimas prie Kauno pieno tyrimų, išėjo. Irena yra dalyvavusi melžėjų varžytuvėse, vykusiose Kauno žemės ūkio akademijoje, kur pelnė 6 vietą. Ūkininkai labai džiaugiasi vertingomis patirtimis, kurias praturtina naujausios pienininkystės žinios. Šiuo metu priklauso Lietuvos galvijų veisėjų asociacijai. Karvutes visada augino ir veisė patys. Bandą pripažįsta tik savo. Yra mėginę pirkti telyčių ir iš kitur, bet nepasiteisino,— gyvulys nepritampa, būna kitų atstumtas, skriaudžiamas. Sėklina seksuota sperma. Karvutės vardų neturi, visos sužymėtos skaičiais, tad šeimininkai juokauja, kad pas juos, kaip koncentracijos stovykloje. Irena sako net naktį pažadinta galėčiau išvardinti, kaip stovi tvarte karvės.
Šeimoje Vitas augo dviese su broliu. Brolis taip pat užsiima pienininkyste. Vienas kitam padeda ūkio darbuose. Petrauskai yra dalyvavę Žemės ūkio valdų modernizavimo paramos programoje, įsigijo visą šienavimo techniką, dalyvaujant Pieno direktyvos programoje, ūkyje atsirado gręžinys ir mėšlidė, iš Kaimo rėmimo fondo įsirengė elektros tinklus, atvedė telefoną. Džiaugiasi, kad paramos ūkio plėtrą paveikė teigiamai. Pasak Petrauskų, tai didelė paskata, be jos nebūtų tuo, kas yra dabar, neturėtų to, ką dabar turi. „Žinoma, pirmiausia viską reikėjo padaryti patiems, o tik tada gavome pinigų. Bet žinant, kas bus, yra motyvacija dirbti“,— sakė Irena.
Petrauskai dalyvauja kasdienėje pieno mėginių paėmimo tvarkoje, karvių banda — kontroliuojama. „Žemaitijos pieno“ Žaliavos pirkimo vadybininkas Petras Kulvietis džiaugėsi, kad pas šiuos ūkininkus viskas tikra ir natūralu.
Ūkininkavimo patirties tiek Vitas, tiek Irena įgavo pirmiausia iš tėvelių, kurie visą laiką gyveno kaime, vėliau — dirbdami ūkyje, dabar jos semiasi dalyvaudami įvairiuose seminaruose, projektuose. Vienas jų — „Pieno kokybės gerinimas, mažinant somatinių ląstelių skaičių, bei ūkio konkurencingumo didinimas, panaudojant imuninę sistemą stiprinančias medžiagas“.
Projekto pagrindinis tikslas — skatinti žinių perteikimą ir inovacijas pieno ūkyje, regionuose didinti pieno ūkio veiklos gyvybingumą ir konkurencingumą, skatinti inovacinių technologijų tvarų vystymą ūkiuose, užtikrinti gyvūnų sveikatingumą, panaudojant imuninę sistemą stiprinančias, somatinių ląstelių skaičių piene mažinančias medžiagas melžiamoms karvėms. Projekto pradžia — šių metų balandžio 8 diena, pabaiga — 2024 metų balandžio 26 diena. Projektą įgyvendina Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba. Šiame projekte dalyvauja ūkininkai iš 8 rajonų. Jie lanko vieni kitų ūkius ir semiasi patirties.
Petrauskai yra pelnę labai daug apdovanojimų, visų net išminėti neįmanoma. Vertingiausi: 2014 metais pelnė nominaciją „Už geriausią pieno kokybę“, 2016 ir 2017 metais Geriausio pieno ūkio diplomais apdovanoti „Už didžiausią produktyvumą“. Taip pat didžiuojasi 50 metų proga „Žemaitijos pieno“ Irenai padovanota statulėle, apdovanojimu „Pažangiausiam pieno galvijų ūkiui“.
Abu sutartinai sako, kad miestas jų niekada netraukė, visuomet norėjosi gamtos, technikos, gyvulių. Sodybos aplinką sutvarkyti samdė specialistus, tad dabar Irenai lieka viską tik puoselėti, džiaugtis ir džiuginti kitus.
Petrauskai užaugino sūnų ir dvi dukras. Sūnus gyvena Vokietijoje, kur remontuoja mašinas, viena dukra dirba Šilutės savivaldybėje, kita — Klaipėdoje darbuojasi jūrų konteinerių terminale. Ūkininkauti padeda visi trys vaikai.
Seneliai džiaugiasi keturiomis anūkėmis, dar vienas anūkėlis „pakeliui“. Irena juokauja, kad, turint anūkių, senelis nesensta, tik močiutė turi savo statusą. Anūkės myli gyvūnus, muzikos mokyklose mokosi groti fortepijonu. Vito tėtis taip pat grodavo bandonija šventėse, gal tai paveldėta?
Savo hobiams Vitas laiko neturi, visas jo pomėgis — gyvuliai, technika ir... anūkėlės. Irena mėgsta gėles, medžius, patinka prižiūrėti ir puoselėti aplinką.
Ūkyje Petrauskai naudoja visas naujoves, išgirstas seminaruose. Norėtų plėsti ūkį, tačiau neturi tam galimybių, nes trūksta žemės — aplink nemažai kitų ūkių. Su kaimynais sugyvena darniai, nuo darbų pailsi keliaudami po Lietuvą. O svajonės Vito ir Irenos labai žemiškos,— kad visi būtų sveiki ir laimingi.