© 2014 dizaino propaganda    >>>     Tel: +370 68608249      >>>    LIETUVOS PIENO ŪKIŲ ASOCIACIJA. Sekite mus čia:

Puikūs pienininkystės ūkio rodikliai — tėvų ir vaikų nuopelnas
Ūkininkai, bendradarbiaujantys su „Žemaitijos pieno“ bendrove, puikiai pažįsta plungiškius Stefaniją ir Bronislovą Jonikas. Šie darbštuoliai iš Žlibinų seniūnijos Kantaučių kaimo lyderiauja tarp pieno ūkių šeimininkų.
Algirdas Dačkevičius


Kaip pastebėjo Lietuvos pieno ūkių asociacijos administracijos direktorė Jurgita Vaičiulė ir „Žemaitijos pieno“ Žaliavos pirkimo vadybininkė Jolanta Lekienė, tradicinėse geriausių ūkininkų šventėse Klaipėdoje Stefanija ir Bronislovas pagal visus pienininkystės ūkio rezultatus patekdavo į pačių geriausiųjų dešimtuką, kuriuos įmonė, be kitų prizų, išskirtinai paskatindavo, skirdama įvairiausias turistines išvykas.
Atidesnis „Pienininkystės“ laikraščio skaitytojas pastebėjo, jog Bronislovo pavardė ar nuotrauka dažnai būna tarp geriausiųjų 4-osios grupės ūkininkų, per dieną parduodančių nuo 1000 iki 1999 kilogramų natūralaus pieno. Ūkio šeimininkas pagerbtas ir naujamečiame laikraščio numeryje, nes už praėjusių metų IV ketvirtį jis vėl lyderiavo tarp savo grupės geriausiųjų ūkininkų.
Už šiuos pasiekimus „Žemaitijos pieno“ Žaliavos pirkimo atstovai Jonikų šeimai įteikė prizą.
Žinoma, tokie rezultatai pasiekiami šauniai dirbant visai šeimai. Tėvams labai padeda sūnūs Kazys ir Vidmantas, o ir marčios, kai vaikučių neaugina, visuomet atskuba į pagalbą. Karvutes pagelbsti melžti Bronislovo sesuo Daiva, mielai talkina švogeris Saulius. Jonikų vyriausioji dukra Jurgita irgi toliau nuo tėviškės neišvyko — ji gyvena netoliese tėvų ir šiuo metu vaikelį augina.
Ypač tėvai gyrė sūnų Kazį, kuris rūpinas karvių šėrimo racionu, nes visaverčiai pašarai labai įtakoja ne tik pieno kokybinius rezultatus, bet ir piendavių sveikatingumą. Sūnus gerai nusimano ir apie gyvulių ligas, todėl neleidžia joms įsisenėti, sugeba pats ir vaistus karvutėms suleisti.
Šeima pakankamai prisiruošia šienainio ir šieno, pašarams augina ir savo grūdinių kultūrų, be to, perka sojos ir mineralinių priedų. Labai praverčia kukurūzų silosas. Jo pridedama apie 400 tonų duobė. „Pamenu kolūkinius laikus, kai tokia duobė siloso buvo slegiama apie dvejetą savaičių, o mūsų vyrai susitvarko per 3-4 dienas“,— džiaugėsi darbų sparta šeimininkė.
Šeimininkė pastebėjo, jog visą laiką bendradarbiauja su „Žemaitijos pieno“ įmone. Ši žemaičių bendrovė labai pagelbėjo Jonikams, suteikdama paskolą ir leisdama tvirčiau atsistoti ant kojų. Žinoma, nuo ūkininkavimo pradžios viskas labai pasikeitę — sustiprėjo ir ūkinė bazė, ir našios technikos daugiau atsirado.
Šiuo metu septyniasdešimties piendavių banda kontroliuojama, taip pat dalyvaujama kasdienėje pieno mėginių paėmimo tvarkoje. Visa tai leidžia ūkiui tiekti perdirbėjams aukštos kokybės pieną. Žinoma, už tai „Žemaitijos pieno“ bendrovė atsilygina piniginiais priedais.
Įdomi šeimos detalė — ne tik tėvas Bronislovas kulinarijos specialistas, bet ir vaikai buvo pasirinkę panašias profesijas: ir sūnūs, ir dukra — barmenai. Tik Jonikų šeimoje kaip sūnus užaugintas Alfonsas pasuko kita linkme — šiuo metu yra įsikūręs Norvegijoje. Ten kartais nuvyksta jo aplankyti Stefanija su Bronislovu.
Gyvenimas įdomus tuo, kad keičia profesijas. Šiuo metu sūnūs Kazys ir Vidmantas — pagrindiniai ūkio pagalbininkai. O tėtis savo pomėgio maistui gaminti neapleidžia, tuo džiugindamas šeimos narius. Jam vieni niekai ir skaniausius cepelinus išvirti. Šeimininkė irgi sugeba savo gardžiais sūriais nustebinti. Prieš trejetą metų Žlibinų seniūnijos šeimų bendruomenės vakaronėje „Rudenį palydint“ ji sūrių gamintojų rinkimuose pelnė net tris nominacijas: „Riebiausio sūrio“, „Gardžiausio sūrio“ ir „Didžiausio sūrio“.
Stefanija pasakojo, kad ji nuo jaunumės prie gyvulėlių prisirišusi. Jau šešiolikametė būdama ganė kolūkio telyčias, o vėliau ją kolūkio pirmininkas Šidlauskas prišnekino ateiti dirbti į kiaulininkystės fermą. Ten bedirbdama, Klaipėdos Žemės ūkio technikumą baigė ir tapo fermos vedėja. Taip visą laiką iki kolūkių griūties su riestaknyslėmis ir pravargo. O veiklos ten buvo iki valiai, ypač kai paršavedės pulkus paršelių atsivesdavo. Kiek jų savo rankomis yra globojusi, Stefanija nepajėgtų suskaičiuoti.
Vaikystėje ji augo 14 vaikų šeimoje, tai dabar, išsišakojus giminei, kai susirenka broliai ir seserys su savo antrosiomis pusėmis, vaikais, anūkais ir proanūkiais, susidaro apie pusantro šimto pulkas artimųjų. Vyro šaknys kuklesnės, nes jis iš ketvertuko atžalų. Tačiau ir vieno, ir kito pusėje yra žemdirbystę pamilusių: Stefanijos broliai Rimvydas, Alfredas, sesuo Janina pieną tiekia irgi „Žemaitijos pieno“ bendrovei, su žemaičių įmone bičiuliauja ir Bronislovo brolis Vladas, o sesuo, kaip jau minėta, padeda melžti Jonikų karvių bandą.
Ūkininkus aplankęs „Žemaitijos pieno“ Žaliavos pirkimo direktoriaus pavaduotojas Saulius Urbonas pasidžiaugė jų pienininkystės ūkio aukštais rezultatais, nes ūkis turi sveikos karvių bandos statusą, per praėjusius metus parduotame piene nerasta inhibitorinių medžiagų, pašalinio vandens, nebuvo viršytas somatinių ląstelių skaičiaus (SLS) geometrinis vidurkis — 150 tūkst./ml, taip pat neviršytas bendras bakterijų skaičiaus (BBS) geometrinis vidurkis — 50 tūkst./ml, o pieno baltymingumas buvo ne mažesnis nei 3,3 proc. O tai atitinka elitinio pieno gamintojams keliamiems reikalavimams.