Čia ūkininkavo Domo tėtis — irgi Domas, o po kiemą apžergęs vaikišką dviratuką ir juo pasispirdamas paskui savo sesutę Augustę zujo jauniausioji Masiliauskų atžala — jau trečiosios kartos atstovas — taip pat Domas. Gražiai ir prasmingai šis vardas keliauja iš kartos į kartą.

       Ūkininkas užsiminė, jog jis gausioje šeimoje buvo „pagrandukas“. Net penketą vyresnių už save sesučių turėjo, bet tėvo, matyt, užsispyrusio būta — žūtbūt sūnaus sulaukė ir savo vardą jam davė.

Seserys Vilma, Birutė ir Verutė nuo žemės ūkio nenusisuko: jos irgi ūkininkauja. Stefa įsikūrė Kaune ir pamėgo lino tekstilę. Ji šiuo verslu neapsiriboja vien Lietuvoje — bendradarbiauja su danais, kur su savo gaminiais vyksta į parodas, ten taip pat prekiauja paklausia lietuviško lino produkcija. Šioje šalyje įsikūrusi jos sesuo Dalia.

        Domas labai brangina savo tėviškę, kuri jam kelia daug sentimentų. O tėvo autoritetas — jam labai svarbus. Tai buvo ryžtingas ir sumanus žmogus, vienas pirmųjų Plungės rajone pradėjęs savarankiškai ūkininkauti. Matyt, ir sūnui persidavė jo žemdirbiška dvasia. Nedvejodamas pasirinko agronomo specialybę tuometėje Žemės ūkio akademijoje. Jo išrinktoji Donata irgi ten mokslus baigė, tik studijavo buhalteriją ir finansus. Abu vien bakalauro diplomais nepasitenkino — mokslus tęsė magistrantūroje.

      Domas savarankiškai pradėjo ūkininkauti prieš dešimtmetį. Pirmiausia dalyvavo Jaunojo ūkininko programoje. Gyvulių vis daugėjo, o jie glaudėsi senuose pastatuose. Būtinai reikėjo naujos fermos, bet statybos reikalavo daugybę lėšų. Ūkininkai dalyvavo Žemės ūkio valdų modernizavimo programoje, kuri leido įsigyti įrangos moderniai fermai, taip pat kitos žemės ūkio technikos.

       „Darbas — geriausia praktika, o teorija ir lieka teorija“,— sakė Domas ir pridūrė, kad ūkininkaudamas mokosi kiekvieną dieną.

       Technikos ūkis palengva gausėja: turi visą šienavimo techniką, dar ir senutėlis kombainas „Niva“ tebetarnauja, nes daug nukultų grūdinių kultūrų praverčia pašarams. Atvykęs mobilus malūnas grūdus sumala. Kukurūzus ir šienainį silosuoja kaupuose. „Tai pats pigiausias ir geriausias būdas, ypač dėl šienainio, nes jį rulonuojant nemažai lėšų išleidžiama plėvelei“,— samprotavo Domas.

        Pašarų prisiruošiama pakankamai. „Gerais metais net keturis žolės derlius nuimu, šiemet iš kai kurių plotų irgi tiek pat pavyko nupjauti“,— sakė Domas.

      Karvės, įkurdintos erdvioje 230 vietų naujojoje fermoje, jaučiasi kuo puikiausiai, o jų pieno kokybė gera. Piendavių banda kontroliuojama, todėl ūkininkai drąsiai dalyvauja kasdienėje pieno mėginių atrinkimo tvarkoje ir už kokybišką pieną iš „Žemaitijos pieno“ bendrovės gauna piniginių priedų.

     Sutuoktiniai dirba neskaičiuodami valandų, dar turi ir samdomų žmonių. Darbą fermoje palengvino šį pavasarį įsigytas pašarų dalytuvas. Tik šeimininkas viso pokalbio metu vis užsimindavo apie naujo traktoriaus būtinybę ūkio darbuose. „Nesvarbu, kokios firmos būtų, bet reikėtų apie 200 arklio jėgų galingumo“,— samprotavo Domas ir sakė jau pradedantis bandyti į ūkį atvežamus naujus traktorius.

      Ir vėl trobelė turės palaukti dėl rekonstrukcijos. „Nieko nepadarysi, kartais reikia paisyti ne „raškažiaus“, o mąstyti apie tai, kas ūkiui neša pelną“,— vyrui pritarė žmona Donata. Mama patenkinta, kad ir vaikučiai myli gyvulėlius. Ypač prie jų linkusi dukra Augustė. Ji apsikabinusi glosto veršelius, be to, nors ir darželinukė, žino visą mechanizuoto melžimo eiliškumo tvarką.

     Darbštumas ir pasiekti geri rezultatai nelieka nepastebėti. Pernai ūkis dalyvavo konkurse „Metų ūkis“ ir laimėjo trečiąją vietą. Be to, ūkininkai buvo pakviesti į geriausių ūkininkų, bendradarbiaujančių su „Žemaitijos pienu“, šventę Klaipėdoje, kur apdovanoti.

      Puikiu jaunų žemaičių iš Aleksių kaimo ūkininkavimu, jų požiūriu į pienininkystės plėtrą pasidžiaugė Donatą ir Domą neseniai atvykęs aplankyti „Žemaitijos pieno“ Žaliavos pirkimo direktorius Mindaugas Čėjauskas.

​

​

​

​

​

​

​

​

​

​

​

 

 

aut. A.Dačkervičius