LIETUVOS PIENO ŪKIŲ ASOCIACIJA

Albinai pačios mieliausios vietos, kur vaikystėje Varduvos upėje pliuškentasi. Dabar gimtajame Sudintų kaime, netoli upės, belikę vien pamatų akmenys, menantys tėvoniją. Tačiau šios vietos sutuoktiniai nepamiršta. Maža tai pasakyti – šalia upės, jaukioje lankoje, kurią nuo vėjų saugo stačios atkrantės, apaugusios medžiais, jie susikūrė „poilsio zoną“. Pavasariais čia pasitinka mėlynuojančios žibuoklės. Į tokią mielą vietą šiltu oru su artimaisiais susirenkama pailsėti ir gardesnį kąsnelį lauko židinyje pasičirškinti. O tų artimųjų iš Antano, augusio tarp 12 vaikų, pusės – net 97, ir visi į šių metų kalendorių pateko. Pasirodo, garsiosios Telšių Žemaitės dramos teatro režisierės Laimutės Pocevičienės šaknys irgi veda į Židikus. Albinos giminė gerokai kuklesnė, nes ji šeimoje buvo vienturtė.
Prieš pradėdami ūkininkauti, sutuoktiniai turėjo savo darbus: Albina, įgijusi ikimokyklinio ugdymo pedagogės išsilavinimą, dirbo vaikų darželio vedėja, o Antanas buvo kolūkio vyr. veterinarijos gydytojas. Keitėsi laikai, vyras ėmė vadovauti bendrovei „Žąsinas“, kuri vėliau pasinaikino. Šioje bendrovėje buvo auginami ne tik žąsiukai, bet ir kitų paukščių jaunikliai, kokių pavykdavo nusipirkti. Po bendrovės griūties ir sumanyta pradėti savarankiškai ūkininkauti.
„Tai buvo 1993-iųjų gegužės 23-ioji. Atgavau savo bočiaus palikimą 36 hektarus, pasiėmėme iš banko paskolą ir pradėjome suktis kaip išmanydami. Šiemet gegužę jau ūkio įkurtuvių 30-metį minėsime“,– šypsodamasi kalbėjo Albina.
Šeimininkai dabar, rodydami į plytinčius laukus, prisimena, kaip raišiodavo „lenciūgines“ karves. Ne mažesnis iššūkis buvo tempti ir pieno bidonus, ypač į atkalnę. Žinoma, padėjo ir dukros, kurių sutuoktiniai užaugino ketvertą. Daugiausiai sunkesnių darbų teko patirti vyresniosioms. Mergaitės nepurkštaudamos ir karves rankomis melžė. Dabar jau savo gyvenimą susikūrusios, kai kurios užsienyje su šeimomis gyvena. Visos turi muzikinių gabumų, nes nuo mažumės darželyje prie muzikos pratino entuziastingas muzikos vadovas. Visos dukros baigė muzikos mokyklą, o vyriausioji Indrė ir jauniausioji Greta įgijo ir aukštąjį muzikinį išsilavinimą. Indrė tapo akordeonininke, o Greta – fleitininke. Pastaroji daugelį šalių su orkestru yra aplankiusi.
Šiuo metu sutuoktiniai ūkininkauja ne tik savo žemėje, bet ir ten, kur garsiojo generolo Povilo Plechavičiaus valdos plyti. Ir jo buvusį samdinių namą įsigijo, kurį palengva restauruoja. Antanas daug prisidėjo, kad būtų deramai įamžintas generolo atminimas – jo iniciatyva atgabentas net 10 tonų sveriantis akmuo, ant kurio ir atsirado užrašas „Generolui Povilui Plechavičiui 1890-1973 atminti“. Sutuoktiniai priklauso susikūrusiai Generolo Povilo Plechavičiaus draugijai.
Ūkininkaudami Pocevičiai ne iš karto turėjo kur gyvulius laikyti. Jie parodė buvusią „kūtelę“ šalia gyvenamojo namo, kuri dabar virto jaukia pobūvių sale. Buvo laikas, kai glaudėsi su piendavėmis ir pas geraširdį kaimyną, ir iš kolūkio statinius pirko, kuriuos reikėjo restauruoti.
Šiuo metu šeima laiko 39 karvutes. Dalis jų yra užtrūkusių, tačiau kasdien „Žemaitijos pieno“ bendrovei vidutiniškai parduoda po 650 kg natūralaus pieno, kurio kokybė gera: riebumas – 4,23 proc., baltymingumas – 3,6 proc., SLS piene – 182 tūkst./ml, BBS – 31 tūkst./ml. Ūkininkai noriai dalyvauja kasdienėje pieno mėginių paėmimo tvarkoje ir yra patenkinti operatyviai sužinomais rezultatais apie pieno kokybinius rodiklius, be to, skatina ir gaunamas piniginis priedas už kokybę.
Antanas, puikiai išmanantis veterinarijos reikalus, sugeba pats pasirūpinti karvučių sveikatingumu, šeima taip pat gyrė atvykstantį veterinarijos specialistą Edvardą Liutkų, kurio profesionalumas ir patarimai visuomet praverčia.

Darbščią ūkininkę Albiną su gražiu gimtadieniu nuoširdžiai pasveikino Lietuvos pieno ūkių asociacijos administracijos direktorė Kristina Katinienė ir „Žemaitijos pieno“ Žaliavos pirkimo vadybininkė Vaida Baltinienė, palinkėdamos puikios sveikatos, šviesių minčių ir toliau sėkmingai darbuotis gimtajame krašte.