Autorius: Al­gir­das Dač­ke­vi­čius.

 

Žemaičių krašte pasaulį išvydo raudonskruosčiai dvynukai. Džiaugėsi tėvai, o broliukus Taduku ir Justuku pakrikštijo.
Vaikai kaip ir visi vaikai — augo, dūko ir buvo smaližiai. Gyvenimas taip ir būtų tekėjęs, jeigu ne jų tėtės gimtadienis.
Susirinko giminės, draugai, o kažkas gardų ir garsų sūrį DŽIUGAS, pavadintą legendinio Telšių įkūrėjo galiūno milžino Džiugo vardu, jubiliatui padovanojo. Svečiai, jį paragavę, gyrė už įstabų skonį kiek begalėdami. Tai išgirdę, prie sūrio prisigretino ir penkiamečiai broliukai.
— Tikrai skanus! Tokio dar niekur neragavau,— kramsnodamas DŽIUGO sūrį, šūktelėjo Tadukas.
— O man tortas skanesnis,— nesutiko brolis dvynys Justukas, kirsdamas nemažą jo gabalą.
Šventė baigėsi, o vaikai, progai pasitaikius, nevengė saldžių gardėsių. Bet Tadukas, skirtingai negu jo brolis dvynys, nurijęs kokį saldų kąsnelį, po gabalėlį sukramsnodavo ypatingojo DŽIUGO sūrio, su kuriuo kasdien nesiskyrė nei tėtis, nei mama.
Broliukas Justukas sūrį pastumdavo į šalį ir pasigardžiuodamas toliau kirto visa tai, kas saldu, o tuo metu berniukas net nenujautė, kad jo dantukų priešai — Bakteriukas su Ėduoniuku — šokinėjo iš džiaugsmo ir katutėmis plojo, nes toks saldus gyvenimas berniuko burnelėje juos augino tarsi ant mielių.
Atėjo metas vaikams į mokyklą žengti. Prieš tai tėvai juos nuvedė pas gydytojus sveikatos patikrinti, žinoma, apsilankė ir pas odontologą. Iš dantų gydytojo kabineto Tadukas išėjo plačiai šypsodamasis, nes jo dantukai buvo sveiki ir balti kaip perliukai. Visai kitaip atrodė Justuko dantukai, nes juose, atkutę nuo sukramsnotų saldumynų, šėlo Bakteriukas su Ėduoniuku ir graužė emalį. Dantukai verkė, bet neturėjo kam pasiskųsti.
— Tikriausiai daug smaližiavai saldumynų?— paklausė daktaras Justuko.
Čia įsiterpė Tadukas:
— Man saldūs gardumynai irgi ne pro šalį, tačiau pasaknavęs jų, dažnai DŽIUGO sūrio sukremtu. Mano dantukai su juo tiesiog susidraugavo. O tikri draugai vienas kito juk neišduoda, dėl to ir dantukai sveiki,— patenkintas tokia sūrio ir dantukų draugyste kalbėjo brolis dvynys.
Daktaras pritariamai palingavo galvą ir išmintingai prabilo taip, kad ir visi vaikai suprastų:
— Taduko dantukai sveiki, nes jo burnelėje dažnai svečiuodavosi sūris DŽIUGAS. Šio sūrio ištikimas draugas, turintis vaikams negirdėtą ir keistą vardą — pH — suteikė berniuko organizmui labai reikalingą ir naudingą šarminę pagalbą, o sūryje slypintis kalcis ir fosforas, tarsi bebaimiai kariai, apsaugojo dantukų emalį nuo burnos nenaudėlių bakterijų išskiriamos pikčiurnos rūgšties. Justukas tokios patikimos apsaugininkų komandos neturėjo, todėl saldumynų draugai, o berniuko priešai — Bakteriukas su Ėduoniuku — sužalojo ir pravirkdė dantukus.