Bendrovė, kurioje gera dirbti
Viena iš didžiausių mūsų šalyje Lukšių žemės ūkio bendrovė Šakių rajone garsėja ne tik puikiais pienininkystės ir grūdininkystės rezultatais, bet ir darbuotojų sėslumu, nes čia jie vertinami ir gerbiami.
Šiemet penktą kartą organizuotose efektyviausių bei didžiausių pieno ūkių apdovanojimuose „Pienės 2018“ pirmąją vietą pelnė Lukšių žemės ūkio bendrovė, vadovaujama Jono Pranaičio.
Tai jau ne pirmas toks apdovanojimas bendrovei. Vadovo kabinete pagarbioje vietoje laikomi padėkos raštai ir prizai primena, jog Lukšių žemės ūkio bendrovė buvo ir tarp nugalėtojų „Pienės 2014“.

 

Bendrovė už aukštus gamybinius pasiekimus buvo apdovanota ir tuomečio Ministro Pirmininko Algirdo Butkevičiaus padėkos raštu. J.Pranaitis neslepia, kad medalių, kitų apdovanojimų ir padėkos raštų per daugiau nei dvidešimt veiklos metų sukaupta tikrai nemažai.
Viso pokalbio metu su J.Pranaičiu buvo jaučiama, jog jis myli gimtuosius Lukšius. Kaipgi kitaip. Juk čia jo senelių ir tėvų šaknys. Ir pats, galima sakyti, dorai iš Lukšių kojos nėra iškėlęs. Mokydamasis neakivaizdžiai, nuo darbų niekur neatitrūko.
„Bendrovėje žmonės praktiškai nesikeičia, nebent kas išeina į pensiją“,— džiaugėsi darbuotojų sėslumu vadovas, bendrovei vadovaujantis jau devynioliktus metus.
Geras mikroklimatas lemia ir puikius rezultatus. 880 karvių laikančiai bendrovei per praėjusius metus pieno kiekį iš karvės pavyko padidinti 1 tūkst. 677 kg ir pasiekti 12 tūkst. 151 kg ribą. Beje, ir Lietuvos galvijų asociacijos duomenimis, produktyviausia 2017–aisiais buvo juodmargė iš Lukšių žemės ūkio bendrovės, per metus davusi 18 tūkst. 235 kg pieno. Taip pat verta prisiminti, jog 2014 metais Kaune įvykusioje tarptautinėje parodoje „AgroBalt 2014“ viena ūkio holšteinų veislės telyčia buvo įvertinta aukso medaliu.
Bendrovė vertina bendradarbiavimą su „Žemaitijos pienu“ ir kasdien įmonei parduoda vidutiniškai po 28 tonas kokybiško pieno.
Patyrusio agrarininko J.Pranaičio nuomone, bendrovėje vystomas mišrus ūkis yra naudingas patiems, tuo pačiu ir valstybei: įdarbinami žmonės, mokami mokesčiai, palaikomas stabilus socialinis klimatas. Be abejonės, bendrovė savo veikla labai prisideda, kad nedarbas Lukšiuose mažesnis negu vidutiniškai Lietuvoje.
J.Pranaitis akcentavo, jog bendrovėje visuomet ieškoma racionaliausių verslo sprendimų. Jo nuomone, augalininkystė suteikia mažiau rūpesčių negu pienininkystė, nes labiau kasdien pririša žmogų, be to, reikalauja išsamesnio pasirengimo, didesnių ir ilgalaikių investicijų. Tačiau, pasak liaudies išminties, kiekviena lazda turi du galus. Būtent pieno ūkis sukuria daugiau darbo vietų kaime ir mieste.
Lukšiuose iš per šimto darbuotojų augalininkystės sektoriui užtektų mažiau negu pusės. Vadinasi, likusieji taptų valstybės išlaikytiniais.
Pokalbyje dalyvavęs Lukšių žemės ūkio bendrovės gyvulininkystės padalinio vadovas Kastytis Krištolaitis, beje, irgi kilęs iš Lukšių, pastebėjo, jog bendrovės pieno ūkio stiprybė — šiuolaikiškas požiūris į galvijų bandos genetiką, pašarų balansą ir žaliavos kokybę. Būdamas Lietuvos galvijų veisėjų asociacijos tarybos narys, jis su kolegomis lankėsi daugelyje Europos šalių pažangiausiuose pieno ūkiuose, domėjosi pieno veislės galvijų selekcija, produktyvumu. Patirtis ir naujausios kompiuterinės programos įdiegiamos bendrovės pieno ūkyje.
Dviejose palaido laikymo karvių fermose lukšiečiai laiko apie 880 melžiamų karvių, o su prieaugliu bendrovė iš viso turi apie 1700 galvijų. „Rekonstravome buvusias tarybines fermas, turime įsirengę „DeLaval“ ir „Vestfalia“ melžimo aikšteles, bendrovėje yra įdiegta kompiuterizuota fermos valdymo programa,taip pat ūkyje veikia pieno kokybės kontrolės sistema, vykdoma produktyvumo kontrolė. Rekonstruodami fermas labai daug investavome, kad įgyvendintume visas ES direktyvas aplinkosaugos srityje“,— apie pienininkystės ūkį pasakojo ilgametis bendrovės vadovas Jonas Pranaitis. Pieno ūkio plėtrai labai pasitarnaus ir šiuo metu baigiama stayti nauja moderni ferma.
Pasak K.Krištolaičio, pieno gamyba — ne primityvus kaimo verslas. Kad ir geriausios genetikos karvė, vasarą ganoma pievoje ir žiemą šeriama šienu, bus riboto produktyvumo. Lukšių piendavės šeriamos iš keturiolikos komponentų subalansuotu pašaru, o guli ant čiužinių. Su čiužiniais darbo žymiai mažiau negu su šiaudų guoliaviete. Su šiaudais visada esi įsisukęs į rutiną. Paruošti, suvežti iš laukų, sandėliuoti, atvežti į tvartą, kreikti — fiziškai labai daug darbo. Rugiapjūtė irgi priklauso nuo gamtos malonių ir kartais nėra lengva priruošti tiek daug šiaudų, kiek reikia guoliavietėms. Be to, susikaupia mažiau mėšlo. Labai praktiška, kad čiužinys sudarytas iš maišų, pripildytų granulių, pralaidžių skysčiui, todėl jis visada sausas. Be to, čiužinio termoizoliacinės savybės žiemą leidžia kaupti šilumą, o vasarą puikiai vėdina.
Ūkio pajamoms įtakos turi bandos valdymo programa, produktyvumo kontrolė. Pasak K.Krištolaičio, bendrovė suinteresuota turėti išsamią informaciją apie galvijų kilmę, sėklinimą, veršiavimąsi, sveikatingumą, šėrimą, žaliavos sudėtį ir kokybę. Šį darbą puikiai atlieka fermos vedėja ir selekcininkė.
Lukšių žemės ūkio bendrovei, turinčiai 3 tūkst. 370 ha žemės, buvo sėkmingi pernykščiai javapjūtės metai. Ypač džiugino kviečių derlius: iš 1 tūkst. 183 ha prikulta vidutiniškai po 8,13 tonos grūdų.
Bendrovė, be vasarinių ir žieminių kviečių, taip pat augina žieminių rapsų ir žieminių hibridinių miežių. Taip pat sėjama kukurūzų ir pupų, kurie labai vertingas pašaras piendavėms. Kukurūzai auginami ne tik žaliajai masei, bet ir grūdams, kurie traiškomi į grūdainį ir kemšami į žarnas. Apie 1 tūkst. tonų tokio grūdainio sušeriama piendavėms ir prieaugliui. Bendrovėje išaugintos pupos irgi naudojamos pašarui. Jos grūdiniu malūnu sumalamos į miltus ir puikiai papildo pašarų racioną. Pupų kasmet galvijams sušeriama apie 700 tonų.
„Ne tik gamtai turėjome būti dėkingi už puikų derlių, bet ir žmonėms. Turime daug patyrusių vietinių specialistų. Jų vaikai, baigę mokslus, taip pat lieka prie žemės. Daug dirba šeimomis. Tuo džiaugiuosi, nes nėra geresnių darbuotojų už vietos žmones“,— sakė J.Pranaitis.
Natūralu, kad lukšiečiai nestokoja sentimentų savo tėviškei, kur žemę dirbo jų tėvai, seneliai, kur patys susikūrė gyvenimą. O svarbiausia — gera dirbti tokioje bendrovėje, kurioje esi įvertinamas ir gerbiamas.
 

aut. A.Dačkervičius