Iš pradžių jauna šeima, kol Daina baigė aukštąjį mokslą, glaudėsi pas tėvus Klaipėdoje, o po to sutuoktiniai sprendė, kur sėsliau įsikurti. Taip ir atsidūrė Žemaičių Kalvarijoje. Daina nepabūgo net trijose darbovietėse pedagoginį darbą dirbti, bet atlygis nebuvo didelis — per 700 litų. Šeima gvildeno įvairius variantus, kaip finansiškai geriau verstis. „Nusižiūrėjome labai pieningą karvę ir ją įsigijome. Žinoma, nei žmona, nei aš nemokėjome jos melžti, tai mano mama išmokė Dainą karvutę už spenių tempti“,— nuotaikingai į prisiminimus nuklydo Vaidas.

Jauna šeima labai apsidžiaugė, kai sužinojo, jog per mėnesį už parduotą pieną gavo 400 litų. Sutuoktiniai greitai sumetė, jeigu viena karvutė tiek atnešė, tai kodėl neįsigijus dar penkių. O paskui kilo noras — ir dar daugiau. Bet gyvulėliams kažkur reikėjo glaustis, kad ir senoje kūtėje. Netenkino ir seni melžimo aparatai, tai iš „Žemaitijos pieno“ gavo paskolą ir nusipirko naujus.

      Vaidas nuo mažumės, pasak jį, sukosi „tarp geležių“. Paauglystėje mokėjo ne tik traktorių, bet ir kombainą vairuoti. „Visuomet knietėjo kuo daugiau sužinoti apie mechanizmus, todėl nieko nuostabaus, kad vaikystėje pirmiausia kibau į tėvų laikrodžius ir juos ardžiau“,— pasakojo Vaidas. Ūkininkauti jis pradėjo su tėvų senu traktoriuku T-25, nes tuomet kito pasirinkimo neturėjo. Bet viską nugalėjo ryžtas. Šeima pasinaudojo Kaimo  rėmimo fondo, Pieno ir Nitratų direktyvų programų parama. Daugiau įsigijus technikos, buvo galima ne tik patiems našiau ūkininkauti, bet ir už atlygį teikti paslaugas kitiems. Vaidas pirmasis savo krašte įsigijo ruloninį presą, tai darbavosi neskaičiuodamas valandų.

        Dabar gausi šeimininkų karvių banda glaudžiasi buvusioje kolūkio fermoje. Žinoma, ji modernizuota. Maža tai pasakyti, nes nuo praėjusių metų gruodžio mėnesio karvutes melžia ne melžėjos, o robotas. Pakol kas tokios firmos — pirmasis Vakarų Lietuvoje. Pasak Dainos, iš pradžių išlaidos pieno gamybai padidėjo, be to, dėl naujovės sukelto streso piene buvo padaugėję somatinių ląstelių, bet šiuo metu jo kokybe galima tik džiaugtis.

Sutuoktiniai užsiminė, kad po šešeto savaičių nuo roboto paleidimo, norėdami išsiaiškinti juos  neraminusius  klausimus, buvo kvietęsi konsultuoti vokiečių specialistą. Šis nuramino, jog Vokietijoje prie tokios naujovės karvės įpranta per 10 savaičių. Išvykus svečiui, žemaičiams ūkininkams nė tiek laukti nereikėjo — po 8 savaičių piendavės įprato prie pasiruošusios bet kada jas melžti mechanizuotos melžėjos.

          Robotas leido atsikvėpti ir šeimininkei. Jei anksčiau ji į fermą skubėdavo 4 valandą ryto, tai dabar užtenka 6 ar 7 valandą. Kadangi Daina visur suspėja, pedagoginio darbo ji nežada atsisakyti: jau 17 metų dėsto chemiją, pastaruoju metu — Alsėdžių gimnazijoje.

          Ūkininkams prie darbų talkina šėrikas ir traktorininkas. Šeimininkas daugiausiai darbo turi ruošdamas pašarus. „Šienainį dedame į tranšėjas, taip sutaupome pinigų nepirkdami ruloninės plėvelės. Pašarams auginame ir kukurūzų. Iš pradžių šiai kultūrai skyrėme apie 5 ha, o dabar — jau 17 ha. Kukurūzų silosas ir šienainis sudaro pagrindinį pašarų racioną“,— sakė Vaidas.

        Kokybišką pieną tiekiančius ūkininkus piniginiais priedais skatina „Žemaitijos pieno“ bendrovė. Daina ir Vaidas buvo pakviesti į geriausių ūkininkų šventę Klaipėdoje, kur pelnė nominaciją už pernai pieno ūkyje pasiektą didžiausią pažangą.

       Vaidas nemėgsta būti užsisklendęs tarp keturių sienų. Suvokdamas, kokią įvairiapusę žalą šeimoms ir visuomenei daro alkoholis, jis miestelyje įkūrė anoniminių alkoholikų klubą, taip prikeldamas kentusius nuo priklausomybės žmones sveikai gyvensenai. Ir savaitgaliais nebūna įsikibęs į šakę, o skrenda motociklu su baikeriais. Drauge ir žmona Daina. Vaidas — motoklubo narys, dalyvauja įvairiuose čempionatuose.

          Jaukus namas ir kruopščiai bei skoningai puoselėjama aplinka liudija, jog čia gyvena ne tik  darbšti, bet ir  tvarką bei grožį mylinti šeima. Neatsitiktinai sodyba seniūnijoje buvo pripažinta tarp  gražiausių.

      Šeima užaugino trejetą atžalų. Vyriausioji dukra Vaiva — jau devyniolikametė, šiemet įgijusi brandos atestatą. Mergina svajoja studijuoti finansus. Ji sėkmingai trejetą metų bendradarbiauja su viena modelių agentūra. Ir šiuo metu merginos laukia kelionė į Portugaliją. Sūnus Arnas, baigęs 8 klases, paniręs į kompiuteriją. Gal ateityje taps  informatikos specialistu ar programuotoju. Jaunėlei Simonai rūpesčių mažiausiai — ji dar  šešiametė.

      Šeimininkę su gimtadienio sukaktimi pasveikinusi „Žemaitijos pieno“ Žaliavos pirkimo direktoriaus pavaduotoja Liudvina Skurdelienė pasidžiaugė, jog ūkininkai iš tų žmonių, kurie realiai vertina gyvenimą, mato jame perspektyvą ir nedejuoja dėl smulkmenų.

​

​

​

​

​

​

​

​

​

​

​

​

​

​

​

A.Dačkevičius.