LIETUVOS PIENO ŪKIŲ ASOCIACIJA

Vien dar­bu gy­ve­ni­mas neuž­go­žia­mas

www.lpua.lt > Straipsniai >Vien dar­bu gy­ve­ni­mas neuž­go­žia­mas

2018-03-26
       To­kia nuos­ta­ta gy­ve­na upy­niš­kių ūki­nin­kų Skio­čių šei­my­na -- tė­vai ir sū­nūs. Upy­nos kraš­te jų dar­bai ir po­mė­giai gra­žiai per­si­pi­na, vie­ni ki­tus tu­ri­nin­gai pa­pil­dy­da­mi.

       Šei­mos gal­va Al­vy­das Skio­tys nuo ma­žens lin­kęs prie spor­to. Ir to­liau jo neuž­lei­džia - Al­vy­das ne tik re­mia Upy­nos vy­rų krep­ši­nio ko­man­dą, bet ir kruopš­čiai ve­da sta­tis­ti­nius duo­me­nis.

       Džiu­gu, kad per­nai Upy­nos vy­rų krep­ši­nio ko­man­da ne­tu­rė­jo sau ly­gių Tel­šių ra­jo­ne ir pir­mą­kart mies­te­lio is­to­ri­jo­je pel­nė pir­mą­ją vie­tą. Šio­je ko­man­do­je žai­džia ir Skio­čių jau­nė­lis Žy­gi­man­tas. Vai­ki­nas yra bai­gęs Lie­tu­vos spor­to uni­ver­si­te­tą, kur įgi­jo krep­ši­nio tre­ne­rio spe­cia­ly­bę. Žy­gi­man­tas ne tik pats spor­tuo­ja, bet ir tel­šiš­kiams pa­gelbs­ti -- žai­džiant „Tel­šių“ krep­ši­nin­kams, jis spor­to are­no­je ko­men­tuo­ja var­žy­bas. Jo vy­res­ny­sis bro­lis Dai­va­ras pa­mė­go au­to­mo­bi­lių spor­tą - sla­lo­mą, kur jau apie de­šimt­me­tį vyks­ta į įvai­rias Lie­tu­vo­je or­ga­ni­zuo­ja­mas var­žy­bas ir pel­no aukš­čiau­sių bei pri­zi­nių vie­tų. Ir žie­mą pert­rau­kų ne­bū­na. Ypač ido­mios au­to­mo­bi­lių sla­lo­mo var­žy­bos ant le­do.

      Dai­va­ras yra bai­gęs Vil­niaus Ge­di­mi­no tech­ni­kos uni­ver­si­te­tą, kur stu­di­ja­vo trans­por­to in­ži­ne­ri­ją. Jis jau su­kū­ręs šei­mą, o jo iš­rink­to­ji tel­šiš­kė Er­nes­ta dar­buo­ja­si Že­mai­ti­jos sos­ti­nė­je Vi­suo­me­nės svei­ka­tos biu­re. Jau ir sa­vo at­ža­lą au­gi­na.

     Bro­liai, įgi­ję aukš­tuo­sius moks­lus, to­liau nuo gim­ti­nės ne­nuk­ly­do. Nu­ta­rė grįž­ti pas tė­vus ir ūki­nin­kau­ti. Tuo la­biau, kad tė­vo­ni­jo­je ge­ri ūki­nin­ka­vi­mo pa­ma­tai bu­vo pa­dė­ti. Čia -- tė­ve­lio nuo­pel­nas. Al­vy­das pa­sa­ko­jo, kad Upy­nos kraš­te nuo se­no Skio­čiai gy­ve­no - ir se­ne­liai, ir tė­vai. Žem­dir­bio dva­sia vi­suo­met bu­vo šio­je gi­mi­nė­je ga­ji - Al­vy­do tė­vas yra dir­bęs ūkio bri­ga­di­nin­ku. To­kiu ke­liu pat­rau­kė ir sū­nus: dir­bo ne tik bri­ga­di­nin­ku, bet ir ag­ro­no­mu, tuo pa­čiu sie­kė moks­lo - nea­ki­vaiz­džiai bai­gė tuo­me­tę Že­mės ūkio aka­de­mi­ją.

     Lie­tu­vai at­kū­rus nep­rik­lau­so­my­bę, vi­sur by­rė­jo ko­lū­kai, tuo pa­čiu ir Upy­no­je. Darbš­tus ir su­ma­nus spe­cia­lis­tas ta­po lai­ki­nuo­ju ad­mi­nist­ra­to­riu­mi, o vė­liau įkū­rė bend­ro­vę, ku­ri gy­va­vo gal tre­je­tą me­tų. Mat žmo­nės, įp­ra­tę prie se­no­sios ko­lū­ki­nės tvar­kos, pa­si­kei­tus ap­lin­ky­bėms, pa­si­me­tė, ki­ti pra­dė­jo mąs­ty­ti apie sa­va­ran­kiš­ką gy­ve­ni­mą.

Da­lia ir Al­vy­das Skio­čiai, prieš pad­vel­kiant mū­sų ša­ly­je nau­jiems vė­jams, auk­so žie­dus bu­vo su­mai­nę pa­ly­gin­ti ne­se­niai - 1985-ai­siais. Ta­čiau jau­na iki­mo­kyk­li­nu­kus auk­lė­jan­ti pe­da­go­gė pri­ta­rė vy­ro sp­ren­di­mui suk­ti į sa­va­ran­kiš­ko ūki­nin­ka­vi­mo vers­lą. „Iš žmo­nių už pa­jus nu­si­pir­ko­me bu­vu­sią ko­lū­kio fer­mą ir ten pra­dė­jo­me sa­vo kar­vu­čių ban­dą plės­ti. Ži­no­ma, kur­da­mi pie­no ūkį, iš pra­džių drau­ge su žmo­na daug var­go pa­ty­rė­me, bet tiks­lo sie­ki­mas ir en­tu­ziaz­mas nu­ga­lė­jo“,- į pri­si­mi­ni­mus nuk­ly­do Al­vy­das.

    Be abe­jo­nės, sa­vo­tiš­kai bau­gi­no siū­ly­mas da­ly­vau­ti eu­ro­pi­nė­se pa­ra­mos prog­ra­mo­se, ka­dan­gi ir sa­vo lė­šų rei­kė­jo pri­si­dė­ti, imant iš ban­kų pas­ko­las. Ne­lanks­tus tuo­me­čių ban­kų dar­bas sa­vo­tiš­kai pas­ka­ti­no Al­vy­dą pri­si­dė­ti prie Vy­tau­to Bars­tei­gos ku­ria­mos kre­di­to uni­jos „Ger­man­to lo­bis“. To­kiu sa­vo sp­ren­di­mu ūki­nin­kas ir šian­dien ne­si­gai­li.

Su­ma­niai dar­buo­da­ma­si, Skio­čiai 1992 me­tais įžen­gė į nau­jai pa­sis­ta­ty­tą sa­vo na­mą. At­kak­lus dar­bas ir iš­min­tin­gi sp­ren­di­mai, nau­do­jan­tis eu­ro­pi­ne pa­ra­ma, da­vė pir­muo­sius dar­bo vai­sius, ku­rie ypa­tin­gai bu­vo įver­tin­ti už pui­kius 2004-ųjų me­tų re­zul­ta­tus. Tuo­met ūkis kon­kur­se „Me­tų ūkis 2004“ lai­mė­jo pir­mą­ją vie­tą. Šei­mi­nin­kas pa­si­džiau­gė to me­to do­va­no­mis. Pa­dė­kos raš­tus tei­kė ne tik Že­mės ūkio mi­nis­te­ri­ja, bet ir Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės va­do­vai, ra­jo­no ūki­nin­kų są­jun­gos pir­mi­nin­kas Vy­tau­tas Ra­kic­kas. Įs­pū­din­giau­sia do­va­na - tuo­me­čio Mi­nist­ro pir­mi­nin­ko Al­gir­do My­ko­lo Bra­zaus­ko pa­dė­kos raš­tas „Už pa­žan­gų ūki­nin­ka­vi­mą ir ak­ty­vų da­ly­va­vi­mą vi­suo­me­ni­nė­je veik­lo­je“ bei var­di­nis švei­ca­riš­kas laik­ro­dis. Al­vy­das sau­go ir jam do­va­no­tą A.M.Bra­zaus­ko kny­gą su po­li­ti­ko au­tog­ra­fu. Ji ra­do pa­gar­bią vie­tą tarp ki­tų upy­niš­kiui mie­lų kny­gų apie spor­tą, ypač „Žal­gi­rio“ krep­ši­nin­kus.

    Ydo­mu tai, jog praė­jus 10 me­tų -- už 2014-ųjų re­zul­ta­tus Da­lios ir Al­vy­do Skio­čių ūkis vėl ta­po kon­kur­so „Me­tų ūkis 2014“ nu­ga­lė­to­ju. Ir vėl šį lai­mė­ji­mą ly­dė­jo Že­mės ūkio mi­nis­te­ri­jos, ra­jo­no bei Ūki­nin­kų są­jun­gos va­do­vų pa­ger­bi­mo raš­tai bei pri­zai. Toks pa­sie­ki­mas kuo pui­kiau­siai įro­do, jog šei­mi­nin­kai ne­pa­liau­ja žy­giuo­ti į prie­kį.

    Ūkis vi­suo­met at­vi­ras nau­jo­vėms ir da­ly­kiš­kam bend­ra­dar­bia­vi­mui. Pui­kiai su­reng­ta „Lau­ko die­na“, kur da­ly­kiš­kos pa­tir­ties ga­lė­jo pa­si­sem­ti ir ki­ti ūki­nin­kai. Tai liu­di­ja UAB „DO­JUS ag­ro“ pa­dė­ka, pa­si­ra­šy­ta šios bend­ro­vės ge­ne­ra­li­nio di­rek­to­riaus And­riaus Ka­va­liaus­ko. O Tel­šių ra­jo­no me­ras Pet­ras Kui­zi­nas pa­dė­ko­jo Skio­čių ūkiui ne tik už pa­gal­bą ruo­šian­tis res­pub­li­ki­nėms ar­to­jų var­žy­boms, bet ir už da­ly­va­vi­mą jo­se. Pa­sak šei­mi­nin­ko, Tel­šių ra­jo­nas jau ne­ma­žai me­tų to­kio­se var­žy­bo­se ne­da­ly­va­vo, o Skio­čių ūkis tą tra­di­ci­ją at­gai­vi­no, į ša­lies ar­to­jų var­žy­bas pa­siųs­da­mas sa­vo at­ro­ją Ro­lan­dą Us­nį. Jam ten se­kė­si ga­na ge­rai - pel­nė ket­vir­tą­ją vie­tą.

    Sū­nūs Dai­va­ras ir Žy­gi­man­tas -- jau­nie­ji ūki­nin­kai, pa­su­kę į grū­di­nin­kys­tę, už­si­mi­nė, jog be nau­jo­vių ir da­ly­kiš­kos pa­tir­ties tai­ky­mo šiais lai­kais neį­ma­no­ma sėk­min­gai ūki­nin­kau­ti, to­dėl jie no­riai vyks­ta į įvai­riau­sius se­mi­na­rus. Ma­lo­nu ir šiaip su ja­vų au­gin­to­jais pa­siž­mo­nė­ti. Kar­tais ir ne­ti­kė­tų, bet įsi­min­ti­nų ini­cia­ty­vų gims­ta. Žy­gi­man­tas pa­pa­sa­ko­jo, kad vie­na­me ren­gi­ny­je „Grū­do ke­lias“ sa­vo ma­lūns­par­niu bu­vo atsk­ri­dęs „Kau­no grū­dų“ va­do­vas Taut­vy­das Barš­tys. Jau­nie­siems že­mai­čiams bro­liams iš Upy­nos ki­lo su­ma­ny­mas pap­ra­šy­ti, kad tuo ma­lūns­par­niu pask­rai­din­tų. Jie bu­vo ma­lo­niai išk­lau­sy­ti, bet pa­ža­dė­ta pas vers­lo part­ne­rius že­mai­čius atsk­ris­ti į Upy­ną. Na, ir ką, vie­ną­kart, vi­sų nuos­ta­bai, T.Barš­čio ma­lūns­par­nis nu­si­lei­do Skio­čių ūkio val­do­se. „Ne tik sma­giai pask­rai­di­no pa­že­miais, kad kvie­čių lau­kas kaip eže­ras sky­rė­si ir vil­ny­jo, bet ir do­va­nų at­ve­žė“,- šyp­so­da­ma­sis pa­sa­ko­jo Al­vy­das.

   Ūkis jau dau­giau kaip 25-erius me­tus gra­žiai bend­ra­dar­biau­ja su „Že­mai­ti­jos pie­nu“. Bend­ro­vei tie­kia­mas ko­ky­biš­kas pie­nas, nes da­ly­vau­ja­ma kas­die­nė­je pie­no mė­gi­nių paė­mi­mo tvar­ko­je. Ūki­nin­kai per die­ną par­duo­da dau­giau kaip 2 to­nas ko­ky­biš­ko pie­no.

   Tė­vas ir sū­nūs džiau­gė­si per­nai Ža­lia­vos pir­ki­mo dar­buo­to­jų ini­cia­ty­va su­reng­ta eks­kur­si­ja į įmo­nę, kur ga­mi­na­mas le­gen­di­nis sū­ris DŽIU­GAS. „Po eks­kur­si­jos šio sū­rio ver­tė mums dar la­biau pa­ki­lo. Sma­gu bu­vo pa­bend­rau­ti ir Sū­rio DŽIU­GAS na­muo­se, kur su­ži­no­jo­me daug šio sū­rio var­to­ji­mo sub­ti­ly­bių, ypač pa­ti­ko DŽIU­GAS su apel­si­nų dže­mu“,- į po­kal­bį įsi­ter­pė ma­ma Da­lia.

   Ir tar­pu­sa­vy­je upy­niš­kiai ūki­nin­kai nuo­šir­džiai bi­čiu­liau­ja. Jie pa­re­mia mies­te­lio šven­tes, bend­ruo­me­nė ne­pa­mirš­ta pas­vei­kin­ti sa­vo žmo­nių įvai­rio­mis pro­go­mis. Tie­sa, ku­rį lai­ką bend­ruo­me­nei va­do­va­vo Dai­va­ras. o pas­ta­ruo­ju me­tu -- And­rius Nor­kū­nas.

   Skio­čiai ga­li di­džiuo­da­mie­si pa­sa­ky­ti, kad jie sa­vo dar­bu pri­si­de­da prie mū­sų ša­lies ge­ro­vės stip­ri­ni­mo, tuo la­biau, kad ūky­je yra su­kū­rę net 15 dar­bo vie­tų. „Džiau­ga­mės ge­ra dar­buo­to­jų ko­man­da“,-- šyp­so­da­ma­sis sa­kė šei­mos gal­va, ku­riam ati­ten­ka svar­biau­sių ūki­nių dar­bų, pa­sak sū­nų, koor­di­na­to­riaus vaid­muo.

    Gar­bin­go gim­ta­die­nio pro­ga Al­vy­dui Skio­čiui Lie­tu­vos pie­no ūkių aso­cia­ci­jos ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­rė Ri­gil­da Ba­nie­nė ir „Že­mai­ti­jos pie­no“ Ža­lia­vos pir­ki­mo va­dy­bi­nin­kas Val­das Ado­maus­kas nuo įmo­nės va­do­vy­bės įtei­kė pa­dė­kos raš­tą ir sim­bo­li­nę mil­ži­no Džiu­go sta­tu­lė­lę.

aut. A.Dačkevičius.

© 2014 dizaino propaganda    >>>     Tel: +370 68608249      >>>    LIETUVOS PIENO ŪKIŲ ASOCIACIJA. Sekite mus čia: