LIETUVOS PIENO ŪKIŲ ASOCIACIJA

Pirmyn vedė žemaitiškas atkaklumas, dalykiškumas ir tolerancija

www.lpua.lt > Straipsniai >Pirmyn vedė žemaitiškas atkaklumas, dalykiškumas ir tolerancija

2017-11-08
       Neseniai „Žemaitijos pieno“ įmonėje surengta ilgametės darbuotojos Irenos Baltrušaitienės pagerbimo šventė. Joje padėkos žodžius puikai specialistei ir nuoširdžiai kolegei tarė įmonės vadovybė, o dažno bendradarbio lūpose skambėjo pagarbus žodis MOKYTOJA.

        Žingsniai, kuriuos geriausiai įvertino laikas ir kolegos    

 

        Žemaitė iš Kelmės rajono Kušleikių kaimo Irena Baltrušaitienė gimė 1953 metais vasario 1-ąją. Baigusi Šiaulių 2-ąją vidurinę mokyklą-internatą, ji pasuko į tuometį Kauno politechnikos institutą studijuoti pieno ir pieno pramonės technologiją. Čia ji įgijo techniko technologo kvalifikaciją.
     Iš ten jaunoji specialistė 1975 metų rugpjūčio 15-ąją žengė pirmąjį lemtingą žingsnį į tuometę Telšių sviesto gamyklą, įsikūrusią Daukanto gatvėje.
     Veikli ir dalykiška jaunoji meistrė šiose pareigose ilgai neužsibuvo: beveik po ketverių metų ji paskiriama vyr. meistre, o po šešerių — žengė dar toliau — tapo inžiniere technologe, netrukus — ir vyr. inžiniere technologe.
       Naujoje įmonėje „Žemaitijos piene“ Irena Baltrušaitienė net 17 metų — nuo 1995-ųjų iki 2012-ųjų — vadovavo vienam iš svarbiausių padalinių — gamybai. Šis laikotarpis kupinas svarbių iššūkių ir rezultatyvus jos gyvenime. Komandinis darbas, pasitikėjimas kolegomis, patirtis ir entuziastingas naujovių ieškojimas nuolatos džiugino gerėjančiais rezultatais. Perėjimas nuo planinės į rinkos ekonomiką pareikalavo išmintingų ir profesionalių sprendimų, didžiulio lankstumo ir įžvalgų didėjančios konkurencijos sąlygomis. I.Baltrušaitienė daug prisidėjo, kad įmonė taptų įvairių naujų produktų kūrėja ir jų aukštos kokybės tiekėja ne tik mūsų šalies, bet ir užsienio rinkoms.
      Nuo 2012 metų I.Baltrušaitienė paskiriama projekto vadove, o pastaruoju metu dirbo projekto vadybininke. Jos darbinis kelias pažymėtas daugybe respublikinių ir įmonės vadovybės apdovanojimų: Ordinu už nuopelnus Lietuvai, Ministro Pirmininko, Žemės ūkio ministerijos padėkos raštais, o už ypač sėkmingą LEAN projekto vykdymą ji net trejetą kartų skatinta ne tik padėkos raštais, bet ir dovanomis.
        „Žemaitijos piene“ prabėgo gražiausi Irenos metai. Čia ji sutiko savo „antrąją pusę“ — įmonėje dirbusį inžinierių mechaniką Zenių Baltrušaitį ir 1976 metais sujungė likimus. Pora susilaukė dviejų sūnų — Andriaus ir Mindaugo, o šiuo metu sutuoktinius džiugina dvejetas sūnaus Andriaus šeimos atžalų.

       „Gyvenimas kaip graži kelionė“


       Daugiau kaip 42-ejus metus „Žemaitijos piene“ išdirbusią Ireną Baltrušaitienę pagerbė įmonės vadovas Algirdas Pažemeckas, dovanodamas jai simbolinę milžino Džiugo, kurio vardu pavadintas legendinis sūris DŽIUGAS, statulėlę. Prie šio sūrio atsiradimo ištakų kartu su geriausiais pasaulio ir įmonės technologais darbavosi ir I.Baltrušaitienė.
       Neeiline proga įteikdamas jai padėkos raštą, A.Pažemeckas nuoširdžiai dėkojo už turiningas kūrybingu darbu į bendrovės istoriją įrašytas eilutes, kurios išlieka pavyzdžiu kitiems. „Prie įmonės istorijos kūrimo Jūs prisidėjote savo žiniomis, iniciatyva, pastangomis ir tikėjimu ateitimi. Dėkoju už Jūsų ištikimybę savo profesijai, už prasmingus, ilgus bendradarbiavimo metus. Noriu Jums kuo nuoširdžiausiai palinkėti, kad ateinantys metai būtų kupini geros nuotaikos, turtingi džiaugsmais, gera sveikata, aplinkinių ir artimųjų meile“,— linkėjo vadovas. Prie prasmingų palinkėjimų padėkos žodžiais prisidėjo ir įmonės generalinis direktorius Robertas Pažemeckas: „Tik tie metai gražiausi mūsų gyvenime, kurie kupini ieškojimų, atradimų džiaugsmo, turtingi prasmingais darbais ir reikšmingais pasiekimais. Norime Jums palinkėti, kad atrastumėte laiko pasidžiaugti nuveiktais darbais, kurti ateitį, keliauti, džiaugtis kiekviena diena — dabar tai Jūsų laikas“.
     Darbo veteranei įteiktas Žemės ūkio ministerijos Garbės ženklas už puikų, ilgametį, rezultatyvų ir vadovaujantį darbą. I.Baltrušaitienę taip pat pasveikino kolegos iš „Žemaitijos pieno“, „Šilutės Rambyno“ ir „Klaipėdos pieno“ atstovai, o įmonės Personalo ir teisės direktorė Samanta Jasiūnaitė palinkėjo I.Baltrušaitienei žengti į kitą gyvenimo etapą didžiuojantis nuveiktais darbais. „Jūsų profesionalumas ir entuziazmas mus visada įkvėps, o rengti projektai dar ilgai bus tęsiami ateityje ir garsins įmonės vardą visame pasaulyje“,— sakė direktorė.
     Vėliau jaukioje aplinkoje vyko šventinė popietė, kur teatralizuotą programą „Gyvenimas kaip graži kelionė“ parengė aktorė Virginija Kochanskytė. Simboliškai I.Baltrušaitienės gyvenimiškąją kelionę „Žemaitijos piene“ įprasmino jai padovanotas albumas su užfiksuotomis akimirkomis nuo pirmųjų žingsnių kolektyve iki pastarųjų metų. O gamybos vadovė Renata Bučiuvienė darbinę kelionę drauge palygino su traukiniu, kuriuo „vieni keliauja nuo pirmųjų dienų, kiti įlipo keliui įpusėjus, o dar kiti — prieš pat išlipant iš darbinės kelionės traukinio“.
    Jai antrino technologas Remigijus Bieliauskas, tardamas: „Jūs užauginote tris technologų kartas, kurias mokėte, ugdėte, todėl norime pasakyti — Dėkui! Dėkui, kad neleidote sustoti, kad mokėte žengti į priekį, nenuleisti rankų — juk darbas — tai gyvenimo kelio dalis. Kai kryžkelėje suabejodavome, parodydavote teisingą kelią, kai suklupdavome — ištiesdavote pagalbos ranką“.
    Nuoširdūs padėkos žodžiai ir šviesūs kolegų prisiminimai ilgai netilo, o popietėje tvyrojo jaukus jaudulys. Skambėjo muzika, pasirodė pramoginių šokių pora iš Mažeikių, vėliau paskatinusi popietės dalyvius įsisukti į šokio sūkurį.

       Gyvoji enciklopedija ir nuoširdus žmogus


     Jau minėjome, kad ne vienas iš kolegų I.Baltrušaitienę vadina savo mokytoja. O ji pati mokytoja laiko buvusią technologę Genovaitę Gabiūnienę. Ši prisimena jaunutę meistrę Ireną tuometėje Telšių sviesto gamykloje, basomis kojomis skubančią plauti sugedusio seperatoriaus lėkščių. „Ji nebijojo bet kokio darbo ir jo neskirstė į lengvą ar sunkų“,— sakė G.Gabiūnienė. Vėliau abi moterys dirbo technologėmis ir dažnai viena kitą perprasdavo iš pusės žodžio.
      Irena Kačinskienė, dirbusi nenugriebto pieno cecho viršininke, taip pat meistre, labai vertina I.Baltrušaitienę kaip vadovę ir tolerantišką mokytoją. „Jos galvoje sutilpo ir technologijos, ir ekonomikos, ir buhalterijos žinios. Ji buvo tarsi gyvoji enciklopedija“,— sakė I.Kačinskienė. Būdama reikli sau ir kitiems, ji skiepijo sąžiningą požiūrį į darbą. Panašiai mano ir įvairių cechų vadovu dirbęs Jonas Češulis. „Vien tai, kad ji tiek daug metų darbavosi atsakingame poste, puikiausiai įrodo, jog buvo labai kompetentinga ir savo vietoje“,— sakė jis.
    „Žemaitijos pieno“ Žaliavos pirkimo direktorius Mindaugas Čėjauskas ir jo pavaduotoja Liudvina Skurdelienė žavėjosi I.Baltrušaitienės mokėjimu nekonfliktiškai spręsti įvairiausias problemas. „Ji sugebėdavo rasti pusiausvyrą, kad būtų kuo geriau tenkinami ir įmonės, ir čia dirbančių žmonių interesai“,— sakė jie.
     Buvusi ilgametė personalo vadovė Regina Daukšienė I.Baltrušaitienę pavadino žmogumi iš didžiosios raidės. „Drauge sprendžiant kadrų reikalus, Irena viską apsvarstydavo neskubėdama ir pasiūlydavo patį geriausią variantą. Ji visuomet surasdavo laiko kiekvienam, kuris į ją kreipdavosi. Prasidėjus įmonės privatizacijai, ji buvo tame tuomečių darbuotojų branduolyje, kurie įmonę laikė savo antraisiais namais ir dėl jos ateities negailėjo nei savo jėgų, nei talento“,— sakė R.Daukšienė. Tuo pačiu ji geru žodžiu paminėjo Irenos sutuoktinį Zenių Baltrušaitį. „Visi žinojome, kur Zenius nueis darbuotis, ten padarys tvarką“,— prisiminė visapusiškai gabų bendradarbį buvusi personalo vadovė.
Gerų žodžių I.Baltrušaitienei pasakytų ir dar daugiau bendradarbių, su kuriais ji bendravo savo darbinėje kelionėje. Tačiau ji širdyje neatsisveikino su kolektyvu, o šypsodamasi tarė: „Iki kito susitikimo!“

A.Dačkevičius.

© 2014 dizaino propaganda    >>>     Tel: +370 68608249      >>>    LIETUVOS PIENO ŪKIŲ ASOCIACIJA. Sekite mus čia: