Baziniai pieno rodikliai. Tai blogai ar gerai? Kodėl?
www.lpua.lt > Straipsniai >Pašalinio vandens atsiradimo piene priežastys ir prevencija
Šiuos ir kitus aktualius klausimus publikacijoje nagrinėja Lietuvos pieno ūkių asociacijos administracijos direktorė Jurgita Vaičiulė.
Jei pieno gamintojams būtų mokama ne pagal bazinio pieno rodiklius, o pagal natūralų pieną, kiltų mažiau painiavos. Pagal dabar galiojančią tvarką, pieno gamintojams patiekus pieną, atliekami tyrimai, kurių gauti rezultatai skiriasi nuo bazinių rodiklių. Daugumos pieno gamintojų tiekiamos žaliavos rodikliai būna kur kas aukštesni nei baziniai. Tokiu atveju, pritaikius perskaičiavimo koeficientą, apmokėdamas už žaliavą, pieno supirkėjas privalo taikyti aukštesnę supirkimo kainą. Tačiau atsiranda painiava dėl pieno kiekio.
Pavyzdžiui, natūralus pieno kiekis 10 kilogramų po perskaičiavimo koeficiento (tarkime, 1,22 koeficientas) staiga padidėja iki 12,2 kilogramo. Pakeitus bazinius rodiklius, šis koeficientas ženkliai sumažėtų. Todėl svarbu, kalbant apie pieno kiekio sąvoką Lietuvoje, tinkamai paaiškinti, ką turima omenyje: natūralų ar bazinį (perskaičiuotą, pritaikius koeficientą) pieno kiekį.
Ne paslaptis, kad baziniai rodikliai (3,4 proc. riebumas ir 3,0 proc. baltymingumas) galioja dar nuo sovietmečio, kai pienui buvo taikomas valstybinis standartas (GOST), tuo tarpu Vokietijoje (šalis lyderė) ir Lenkijoje (didžiausia kaimyninė šalis) nustatyti šie rodikliai: riebumas 3,7 proc. ir baltymingumas 3,4 proc.
Lietuvos pienininkai pastaruoju metu yra pasiekę tikrai puikių pieno kokybės ir sudėties rodiklių (faktiniai natūralaus pieno vidutiniai rodikliai — daugiau kaip 4 proc. riebumo ir 3,2 proc. baltymingumo), tačiau dėl bazinių rodiklių keitimo dar tik vyksta diskusijos. Lyginant su Vokietija ir Lenkija, jie labai didelį dėmesį skiria pieno baltymingumui — statybinė sūrių ir varškės medžiaga.
Tačiau, kai bandoma sugretinti Lietuvos ir kaimyninių Europos šalių supirkimo kainas, lyginamos pastarųjų šalių natūralaus pieno kainos, o mūsų — bazinio, taip akivaizdžiai iškreipiant esmę.
Tokiu būdu taikoma apmokėjimo metodika nerodo realios pieno kainos Lietuvoje, lyginant ją su kitų Europos Sąjungos šalių pieno gamintojams mokama pieno kaina. Akivaizdu, kad mūsų šalyje mokama kaina už pieną nepelnytai pateikiama kaip mažiausia Europos Sąjungoje. Todėl pieno riebumo ir baltymingumo rodiklių suvienodinimas, t.y. maksimaliai pritraukiant natūralaus pieno riebumo ir baltymingumo rodiklių, pieno perdirbėjams leistų parodyti realią mokamą kainą už natūralų pieną.
Manome, kad šiandien Lietuvoje taikoma apmokėjimo už pieną metodika neatitinka šių dienų pieno ir jo produktų vartotojų lūkesčių, nes vartotojas linkęs rinktis mažiau kaloringus pieno produktus, o ši metodika neskatina pieno gamintojų gaminti labiau koncentruotą, ypač daugiau baltymų turintį pieną.
Bazinio pieno baltymingumo rodiklio padidinimas paskatintų pieno gamintojus siekti gaminti didesnio baltymingumo pieną, kuris pieno perdirbėjams būtų vertingesnis. Atitinkamai ilgainiui pieno gamintojams didinant parduodamo pieno baltymingumą, jiems būtų mokama didesnė kaina, o pieno perdirbėjus pasiektų kur kas vertingesnis pienas.
Natūraliai kai kam gali kilti klausimų, o kas keistųsi gamintojui, perdirbėjui, jei būtų atsisakyta bazinių rodiklių. Atsisakyti bazinių rodiklių negalima, juos reikia tik pakoreguoti, pavyzdžiui, kaip Lenkijoje: riebumas 3,7 proc., baltymingumas 3,4 proc.
Žemės ūkio ministerija siūlo pereinamąjį laikotarpį, kurio metu supirkėjai nurodytų abi kainas. Mano nuomone, svarbiausia, kad galutinio sprendimo priėmimo procesas būtų aiškus tiek pieno gamintojams, tiek pieno perdirbėjams, o naudą pajustų visi.
