Lojalumo kaina — 40 eurų
www.lpua.lt > Straipsniai >Pašalinio vandens atsiradimo piene priežastys ir prevencija
Visi suprantame, kad darbštūs kaimo žmonės gyvulius laiko ne dėl to, kad be jų neturėtų ką veikti, o todėl, jog bent kiek prisidurtų prie nedidelių pensijų ar mažų atlyginimų. Ir keista būtų, jei turėdami vieną kitą gyvulį, jų savininkai neieškotų supirkėjų, kurie už jų parduodamą žemės ūkio produkciją mokėtų brangiau. Tačiau didesnio euro paieškos gali pridaryti ir nuostolių. Tuo teigia įsitikinusi Kelmės rajono Tytuvėnų apylinkių seniūnijos Mockaičių kaimo gyventoja Regina Medimienė.
Iš Kupiškio kilusi R.Medimienė su vyru Česlovu Mockaičiuose gyvena nuo 1974 m. Daugiavaikėje aukštaičių tėvų šeimoje gimusią merginą į kitą Lietuvos pakraštį atviliojo meilė. Kai finansininkės mokslus baigusi Regina pagal paskyrimą atvyko dirbti į Šiaulių rajono Pakapės kolūkį, čia netrukus sutiko būsimą vyrą Česlovą.
Kai pora susituokė, jauna šeima atsikėlė gyventi į Mockaičius. Buvusiame kolūkyje abu turėjo darbą, čia gimė ir keturi judviejų vaikai. Kad augantiems trims sūnums ir dukrai netektų valgyti parduotuvėse pirktų mėsos ir pieno produktų, daržovių, kiaušinių, darbštūs tėvai laikė gyvulius ir paukščius, augino daržoves. Galvojo, kad bent išėję pensijon pailsės.
Tik kai abu turėdami daugiau kaip po trisdešimt penkerius metus darbo stažo sulaukė pirmosios pensijos, paaiškėjo, kad ta viltis kol kas sunkiai įgyvendinama. Mat ir po paskutinio perskaičiavimo, abiejų sutuoktinių pensijas sudėjus krūvon, per mėnesį išeina tik 570 eurų. Žinant, kad dėl prastos sveikatos daug pinigų tenka palikti vaistinėse, užsimokėti mokesčius ir nupirkti vaišių į svečius atvykstantiems devyniems vaikaičiams, kaip miestiečiams būtų sudėtinga gyventi. Todėl sutuoktiniai laiko vištų, paršavedę kiaulę, porą karvių, likusį pieną parduoda. Kadangi ūkis registruotas vyro Česlovo vardu, tai ir pieno sutartys su pieno supirkėjais sudaromos jo vardu, nors šeimos finansus skaičiuoja žmona.
Regina sako, kad pieno parduoti nelieka daug, nes jo reikia ne tik patiems, vos per kelias trobas gyvenančio sūnaus šeimai, bet ir mažiems paršeliams šerti. Anksčiau šeima pieną parduodavo vienai pieno perdirbimo įmonei, kurios punktas yra Mockaičiuose, tačiau jos netenkino pieno riebumo nustatyti rodikliai.
„Kai kasdien dviračiais bet kokiu oru su vyru keliaujame prie karvių, o palijus net ir pavažiuoti negalima, tai ima pyktis, kad už sunkų darbą tiek mažai mokama, o ypač smulkiems pieno gamintojams. Be to, labai nemėgstu, kai mane kas nors apgaudinėja, todėl vieną dieną pasiskambinusi į Kiaunoriuose esantį pieno surinkimo punktą ir iš jo vedėjos gavusi teigiamą atsakymą, prieš metus pasirinkau naują pieno surinkėją“,— sako Regina.
Moteris teigia, kad kooperatyvas tik iš pradžių už parduoto pieno kilogramą mokėjo po 17 eurocentų, vėliau — po 15,14 eurocentų. Tačiau Medimams patiko maloni pieno punkto vedėja, paslaugus vairuotojas, kuris pieną pasiimdavo atvažiavęs prie jų sodybos vartų. Ir pieno riebumas buvo geras.
Kai Lietuvoje pasigirdo kalbos apie galimą smulkių pieno pardavėjų streiką, Mockaičių kaimo ūkininkai iš Kiaunorių pieno surinkimo punkto gavo sutartį, kurioje buvo parašyta, kad už kilogramą pieno bus mokama po 10 eurocentų, ir dar gali būti mokamas priedas.
„Kadangi priedas gali būti mokamas, o gali būti ir nemokamas, išgirdę, kad mūsų pažįstamas surenka pieną „Žemaitijos pieno“ bendrovei, kuri už pieną moka brangiau, o bendrovės pieno surinkimo punktas yra Budraičiuose, pasiskambinau punkto vedėjai, ir ši sutiko priimti. Todėl, kai rašiausi po kooperatyvo sutartimi, parašiau, kad pieną parduosiu tik rugpjūčio mėnesį, o toliau nebeparduosiu“,— teigė ūkininkė.
Regina tvirtino, kad anksčiau jokių priekaištų dėl pieno kokybės neturėjusi, todėl ir priedus visą laiką gaudavusi. Tik rugsėjo pradžioje, gavusi iš pieno kooperatyvo atsiskaitymo lapelį apie rugpjūčio mėnesį parduotą pieną, labai nustebo, kad už kilogramą pieno paskaičiuota po 10 eurocentų, ir jokio priedo. Be to, paskutinį mėnesį šiam kooperatyvui pieną pardavusiems Medimams buhalterė antrąją dekadą nuskaičiavo 10 proc. už didesnį piene rastų bakterijų skaičių. Kadangi pasitaikė karštos dienos, Regina sako dėl šito daug nesiginčijanti, nors tai buvę vienintelį kartą. Skaudžiausia moteriai ne tik tai, kad už antrąją dekadą pristatyto pieno kilogramą gavo vos po 8,5 eurocento, bet ir buhalterės pasakyti žodžiai, kad priedas mokamas tik bendrovei lojaliems klientams...
Buvusi ekonomistė netruko paskaičiuoti, kad pirmą kartą negavusi kooperatyvo pažadėto priedo už rugpjūčio mėnesį parduotą pieną, ūkininkų pora patyrė apie 40 eurų nuostolį. Regina atvirai sakė, kad jai tai yra nemaži pinigai, kurie iš jos buvo paimti apgaulės būdu.
Susisiekus su pieno kooperatyvo direktoriumi, jis teigė, kad priedo už rugpjūčio mėnesį parduotą pieną neišmokėjimas Medimams nebuvęs joks kerštas.
„Kerštui neturime nei laiko, nei noro. Jei pieno gamintojas tvarkingai pas mus ateina ir išeina — jo teisė rinktis. Regina anksčiau turėjo kitą pieno supirkėją, kurių supirkimo punktas pačiuose Mockaičiuose. Tai ko pas mus prašėsi?.. Jeigu pieno kokybė buvo prasta, tai irgi ne mes kalti — tą parodo tyrimai. Pieno kainą diktuoja pieno perdirbėjai. Jei mums moka brangiau, tai ir pieno statytojams mokame daugiau — juk ir mums reikia išgyventi, mokėti darbuotojams atlyginimus ir mokesčius. Branginame kiekvieną mūsų pieno statytoją, bet su nelojaliais ūkininkais ir toliau bus taip. Patinka kam ar ne, bet patvirtinu buhalterės pasakytus žodžius, kad kooperatyvas priedą už pieną moka tik už kokybę ir lojalumą“,— pabrėžė direktorius.(Parengta pagal Kelmės rajono laikraščio „Bičiulis“ (2019 10 09) Onos Petravičienės publikaciją „Lojalumo kaina — 40 eurų“).
