top of page

LIETUVOS PIENO ŪKIŲ ASOCIACIJA

Ko­lek­ty­vo ir šei­mos žmo­gus 

www.lpua.lt > Straipsniai > Kolektyvo ir šeimos žmogus

„Klai­pė­dos pie­no“ vy­riau­sią­jį in­ži­nie­rių Os­val­dą Pi­ly­bą pas­ta­rai­siais me­tais ly­di neei­li­nės su­kak­tys. Per­nai jis šven­tė šio­je įmo­nė­je dar­bo 40-me­tį, o šie­met vi­siš­kai ne­se­niai pa­si­ti­ko sa­vo 60-ąjį gim­ta­die­nį.

Iš­ti­ki­mas gim­ta­jam mies­tui

Os­val­das -- klai­pė­die­tis. Uos­ta­mies­ty­je gi­mė ir au­go. Čia ir pro­fe­si­ją rin­ko­si. Iš pra­džių mo­kė­si Klai­pė­dos po­li­tech­ni­ku­me, kur įgi­jo tech­ni­ko-elekt­ri­ko pro­fe­si­ją. Vė­liau moks­lus tę­sė tuo­me­čio Kau­no po­li­tech­ni­kos ins­ti­tu­to Klai­pė­dos fa­kul­te­te, ku­rį bai­gęs ta­po dip­lo­muo­tu in­ži­nie­riu­mi elekt­ri­ku.

Į tuo­me­tį Klai­pė­dos pie­no kom­bi­na­tą jau­na­sis spe­cia­lis­tas at­vy­ko 1973-ių­jų ba­lan­dį. Pra­dė­jo dirb­ti IV ka­te­go­ri­jos elekt­ri­ku, ta­čiau neil­gai. Bu­vo pak­vies­tas į Ener­ge­ti­kos sky­rių, kur darbš­čiam spe­cia­lis­tui pa­ti­kė­tos in­ži­nie­riaus tech­ni­ko pa­rei­gos. Vyks­tant po­ky­čiams pie­no per­dir­bi­mo pra­mo­nė­je, kai Klai­pė­dos pie­no kom­bi­na­tui prik­lau­sė dau­ge­lis Že­mai­ti­jos re­gio­no pie­ni­nių, Os­val­dui te­ko rū­pin­tis ši­lu­mi­nės ener­gi­jos prie­žiū­ra bei elekt­ros ūkiu. Nes­kai­čiuo­da­mas dar­bo va­lan­dų vyk­da­vo į ra­jo­ni­nių pie­no kom­bi­na­tų ka­ti­li­nes sp­ręs­ti įvai­riau­sių prob­le­mų. „Įgi­jau ir pats neį­kai­no­ja­mos pa­tir­ties, ku­ri ir da­bar pra­ver­čia“,-- šyp­so­da­ma­sis sa­ko vyr. in­ži­nie­rius. Vė­liau be­ne de­šimt­me­tį su­ko­si pie­no punk­tų stei­gi­mo va­jaus ka­ru­se­lė­je. Rei­kė­jo ne tik įren­gi­nė­ti šiuos punk­tus, bet ir rū­pin­tis jų eksp­loa­ta­ci­ja.

Pa­tir­tis, darbš­tu­mas ir su­ma­nu­mas įmo­nės va­do­vy­bės bu­vo įver­tin­ti, ir 2007-ai­siais Os­val­das Pi­ly­bas pas­ki­ria­mas vyr. in­ži­nie­riu­mi. Pa­sak įmo­nės eko­no­mis­tės Ani­ce­tos Bag­do­na­vi­čie­nės, jis at­sa­kin­gas už vi­są tech­ni­nės tar­ny­bos dar­bą, taip pat dar­bo sau­gą. Ant Os­val­do pe­čių gu­la elekt­ros, van­dens, ši­lu­mos, sus­paus­to oro tie­ki­mo dar­nus funk­cio­na­vi­mas. O kur dar šal­čio pa­da­vi­mo sis­te­mos prie­žiū­ra, įvai­rūs sta­ty­bos, re­mon­to ir ki­to­kie dar­bai, ku­riuos at­lie­ka ne­di­de­lis, bet darbš­tus ko­lek­ty­vas.

Dir­ba ran­ka ran­kon

Su­ma­nus va­do­vas, tal­ki­nant tech­ni­kos in­ži­nie­riui Al­vy­dui Če­le­di­nui, yra pui­kiai sus­ty­ga­vęs vi­są įmo­nės tech­ni­kos ūkį ap­tar­nau­jan­tį ko­lek­ty­vą. Vyr. in­ži­nie­rius ypač džiau­gia­si pui­kia šalt­kal­vių bri­ga­da. Di­de­lę dar­bo pa­tir­tį tu­ri ir pui­kiai dir­ba Val­de­ma­ras Kim­tys, Geor­gijObu­chov, Sta­sys Mar­gie­tis. Gre­ta jų ly­giuo­ja­si jau­nes­ni ir ma­žes­nį dar­bo sta­žą tu­rin­tys, bet su­ma­nūs šalt­kal­viai Aud­rius Lu­kas ir And­rius Mi­ku­ta. Nep­rie­kaiš­tin­gai dar­buo­ja­si elekt­ri­kas Hel­mu­tas Kra­pa­vic­kas, met­ro­lo­gas ry­ši­nin­kas Ro­ber­tas Leng­vi­nas. „Gra­žu, kai vy­res­nie­ji pa­tir­tį per­duo­da jau­nes­niems ir pas­ka­ti­na juos kuo ge­riau dar­buo­tis“,-- sa­ko Os­val­das. Nuk­ly­dęs į pri­si­mi­ni­mus, jis pa­mi­nė­jo bu­vu­sį įmo­nės vyr. ener­ge­ti­ką Eu­ge­ni­jų Ur­ma­ną, ku­ris da­vė šian­die­ni­niam vyr. in­ži­nie­riui daug gy­ve­ni­miš­kų­jų pa­mo­kų. Be įmo­nės įren­gi­nių prie­žiū­ros, mon­ta­žo, rū­pi ir re­konst­ruk­ci­jos dar­bai. Vyr. in­ži­nie­rius pa­mi­nė­jo šal­dy­mo ka­me­ros re­konst­ruk­ci­ją, ven­ti­lia­ci­jos sis­te­mos re­konst­ruk­ci­jos prap­lė­ti­mą, nau­jos le­dų li­nio­jos mon­ta­žą bei ki­tus svar­biau­sius dar­bus.

Os­val­das pa­ten­kin­tas, kad žmo­nės dir­ba pro­fe­sio­na­liai ir ati­džiai, to­dėl skau­džių ne­lai­mių dar­be ne­pa­si­tai­kė.

Sep­ty­ne­tu­ko tė­vai

Os­val­das ir Re­gi­na Pi­ly­bai išau­gi­no net sep­ty­ne­tą at­ža­lų. Vi­si įgi­jo aukš­tuo­sius moks­lus, tie­sa, jau­niau­sio­ji duk­ra Aud­ro­nė dar stu­di­juo­ja Klai­pė­dos pe­da­go­gi­nia­me uni­ver­si­te­te. Ket­ver­tas sū­nų ir tre­je­tas duk­rų -- toks di­džiau­sias tė­vų tur­tas. Dau­ge­lis iš jų moks­lus bai­gė Vil­niu­je, ta­čiau dirb­ti ir gy­ven­ti grį­žo į Klai­pė­dą. Ne­pap­ras­tai ma­lo­nu, kai kar­tu su­si­ren­ka se­sės Ži­vi­lė, Ind­rė, Aud­ro­nė, bro­liai -- Ir­man­tas, Egi­di­jus, Val­das ir Ju­lius.

To­kia pro­ga kaip tik ne­se­niai bu­vo, šven­čiant tė­ve­lio 60-me­tį. Pi­ly­bų gi­mi­nės gre­tas pa­pil­dė ir ke­tu­ri anū­kė­liai. „Džiau­giuo­si jų šau­nia šei­my­na. Va­sa­ro­mis vai­kai ne­tin­gi­niau­da­vo ir dirb­da­vo prie le­dų li­ni­jos dar­bi­nin­kais“,-- sa­ko įmo­nės in­ži­nie­rė tech­no­lo­gė Vir­gi­ni­ja Vait­ku­vie­nė. Lais­vą va­lan­dė­lę ir į so­dų bend­ri­ją sa­vo sk­ly­pe­lį pri­žiū­rė­ti vi­si pat­rauk­da­vo. Da­bar, vai­kams su­kū­rus sa­vus gy­ve­ni­mus, čia dau­giau­siai plu­ša  tė­vai.

Abi­pu­sis ry­šys

„Os­val­das -- mū­sų ko­lek­ty­vo sie­la,-- sa­ko jo ko­le­ga Al­vy­das Če­le­di­nas. -- Tai la­bai pa­ti­ki­mas žmo­gus: rei­ka­lui esant ga­li kreip­tis bet ku­riuo pa­ros me­tu -- nie­kuo­met neat­si­sa­kys ir pa­gel­bės“.

Eko­no­mis­tę Ani­ce­tą Bag­do­na­vi­čie­nę ža­vi Os­val­do pa­rei­gin­gu­mas, darbš­tu­mas ir pro­fe­sio­na­lu­mas. Ir dar­be, ir šei­mo­je jis ga­li bū­ti dau­ge­liui pa­vyz­džiu.

Pa­sak in­ži­nie­rės tech­no­lo­gės Vir­gi­ni­jos Vait­ku­vie­nės, Os­val­das yra kū­ry­bin­gas ir pui­kiai ga­my­bą iš­ma­nan­tis žmo­gus. Apie to­kius pap­ras­tai vaiz­džiai pa­sa­ko­ma: „Tvir­tai sė­di sa­vo ro­gė­se“. Os­val­dui sve­ti­mi yra pa­lie­pi­mai, jis pats ne­ra­gi­na­mas ir nes­tan­dar­ti­nė­se si­tua­ci­jo­se vi­suo­met su­ran­da išei­tį.

Ne­vel­tui pui­kų ir pro­fe­sio­na­lų dar­buo­to­ją ne kar­tą no­rė­jo per­vi­lio­ti dirb­ti pas sa­ve ki­tos mies­to įmo­nės, bet Os­val­das bran­gi­na sa­vo pir­mą­ją dar­bo­vie­tę ir ko­lek­ty­vą.

Bran­gi­na jį ir bend­ra­dar­biai. Įvai­rio­mis pro­go­mis vyr. in­ži­nie­rius, kaip vie­nas ge­riau­sių įmo­nės dar­buo­to­jų, pas­ka­ti­na­mas pa­dė­kos raš­tais. Dar­bo  įmo­nė­je 40-me­čio ir gim­ta­die­nio 60-me­čio pro­go­mis Os­val­dą Pi­ly­bą taip pat pas­vei­ki­no „Že­mai­ti­jos pie­no“ val­dy­bos pir­mi­nin­kas Al­gir­das Pa­že­mec­kas.

Di­džiau­sias po­mė­gis - gry­ba­vi­mas

Ne­bū­na to­kios va­sa­ros, kad Os­val­das ne­pat­rauk­tų į miš­ką gry­bau­ti. „Šie­met gry­bų už­de­rė­jo ypač gau­siai, tai na­muo­se kil­da­vo „gry­bų ka­rai“,-- pri­si­mi­nęs jų pa­bo­du­sį do­ro­ji­mą juo­ka­vo Os­val­das. O šiaip po­mė­gių ir ki­to­kių bū­ta: trau­kė žve­jy­ba, fo­tog­ra­fi­ja, rin­ko įvai­riau­sius me­ta­li­nius ženk­liu­kus. Jų apie ke­tu­ris il­giau­sius 2,5 met­ro rankš­luos­čius pri­se­gio­jo. Pas­ta­ruo­ju me­tu iš Jū­ros šven­čių ren­ka pro­gi­nius bo­ka­lus. Bet ko­lek­ci­ja pil­do­si la­bai lė­tai - mat kas­met jo­je at­si­ran­da tik po vie­ną bo­ka­lą.

Me­tai atei­na ir praei­na, o ge­ri dar­bai, žmo­giš­ku­mas, to­le­ran­ci­ja ir do­ras gy­ve­ni­mas il­gai iš­lie­ka ne tik ar­ti­mų­jų, bet ir bend­ra­dar­bių at­min­ty­je. Pa­lin­kė­ki­me Os­val­dui ir to­liau puo­se­lė­ti šias ver­ty­bes, puo­šian­čias jo tu­ri­nin­gus me­tus. 

aut. Al­gir­das Dač­ke­vi­čius .

bottom of page