> Straipsniai >Pašalinio vandens atsiradimo piene priežastys ir prevencija

Neseniai įvyko Elitinių pieno gamintojų klubo narių susirinkimas, kuriame dalyvavo ir grupė ūkininkų, gaminančių aukštos kokybės pieną.
 

Susirinkimą pradėjęs „Žemaitijos pieno“ Žaliavos pirkimo direktorius Saulius Urbonas pastebėjo, jog panašius susirinkimus planuojama organizuoti kas ketvirtį, o juose aptarti svarbiausias pienininkystės ūkių problemas, nes kiekvienam pieno gamintojui labai svarbu taip valdyti savo ūkį, kad šis funkcionuotų efektyviai bei pelningai, o įvairūs rinkos svyravimai jo stipriai neįtakotų.
Susirinkime aptarti pagrindiniai veiksniai ir kriterijai, lemiantys sėkmingą pieno ūkio valdymą, pasiekiant kuo didesnį ekonominį efektyvumą. Didelis dėmesys skirtas karvių genetikai, pašarų kokybei, gyvulių laikymui ir kitoms pienininkystės ūkių problemoms išsiaiškinti.
Kadangi pieno ūkiuose pagrindinės pajamos iš pieno, jų šeimininkai pirmiausia turi išsiaiškinti, kiek dienų per laktaciją jų karvutė pieną duoda efektyviai (tai yra daugiausiai pašaro maisto medžiagų paverčia į pieną). Pats didžiausias iššūkis pieno ūkiams — gyvulių kaita. Išmintingai ūkininkauja tie šeimininkai, kurie kasmet atnaujina apie 20-30 proc. piendavių bandos, o vidutinis karvučių amžius bandoje — trys laktacijos. Per pirmąsias laktacijas pieningumas didėja greičiau, o jo kitimas, laikui bėgant, daug priklauso nuo individualių karvės savybių ir šėrimo. Kiek per pirmą laktaciją primelžiama pieno, priklauso nuo gyvulio brendimo spartos. Greitai bręstančių veislių pirmaveršės jau per pirmą laktaciją duoda apie 80 proc., o vėlesnio brendimo pirmaveršės — apie 70 proc. pieno, palyginti su didžiausio pieningumo laktacija. Pirmaveršių produktyvumui didelę įtaką turi tinkamas telyčių auginimas, gera jų priežiūra bei visavertis šėrimas per laktacijas. Intensyvios pieno gamybos sąlygomis daugelyje ūkių karvių amžius neilgas, todėl reikia dėti visas pastangas, kad kuo daugiau pieno iš jų būtų primelžiama per pirmąsias laktacijas, tada ir dėl pieno ūkio rentabilumo didesnių bėdų nekils.
Gerai šeriamų ir tinkamai laikomų bei prižiūrimų karvių pieningumui apsiveršiavimo sezonas neturi reikšmės. Tačiau daugelyje ūkių karvių šėrimo ir laikymo sąlygos atskirais metu laikais nevienodas. Ūkiuose, kurie turi mažiau pašarų ir prastesnes karvides, daugiausia pieno primelžiama, kai karvės veršiuojasi vėlai rudenį arba žiemą. Tada antroji laktacijos pusė sutampa su ganykliniu laikotarpiu, ir iš karvės primelžiama 10–20 proc. daugiau pieno, negu kai ji veršiuojasi vasarą.
Daugiausia pieno primelžiama, kai karvės veršiuojasi vasario– balandžio mėnesiais, nes tada intensyviausias laktacijos laikas sutampa su ganyklinio laikotarpio pradžia. Mažiausiai primelžiama, kada karvės veršiuojasi birželį–rugpjūtį. Didelėse fermose karvių šėrimo ir laikymo sąlygos visais metų laikais beveik vienodos, todėl čia jos turėtų veršiuotis per visus metus tolygiai, nes tada geriau panaudojamos patalpos, darbuotojams tenka vienodesnis darbo krūvis ir būna tolygesnė pieno gamyba.
Didžiausias karvių produktyvumas pasiekiamas po apsiveršiavimo praėjus 6-10 savaičių. Vėliau kasdien pieno primelžiama 0,2-0,3 proc. mažiau, tai yra per mėnesį jo sumažėja 6-9 procentais. Kuo ilgiau karvė neapsėklinama — tuo didesni nuostoliai. Paprastai periodas nuo apsiveršiavimo iki sėkmingo apvaisinimo turėtų trukti apie 95-110 dienų. Per 12 mėnesių, o labai produktyvios karvės — iki 14 mėnesių, turi atvesti veršelį. Nuo to priklauso pieno primilžis per laktaciją, žinoma, ir pajamos. Užsitęsus periodui, kai karvė neapvaisinama laiku, ūkininkas patiria didelių nuostolių.
Pieno ūkis sėkmingai laikosi, kai turi produktyvią ir sveiką bandą. Tačiau didelio produktyvumo karvėms būdingas silpnesnis rujos pasireiškimas. Jos rečiau rujoja, dažniausiai naktį, kai pastebėti beveik neįmanoma. Tai lemia ir blogesnį apsivaisinimą, ankstyvą embrionų žūtį. Išvengti ir sumažinti nuostolius galima ištyrus karves ultragarso aparatu, kuriuo nustatomas veršingumas jau 28 dieną po sėklinimo.
Pieno ūkių pelningumui įtakos turi daug veiksnių. Nepaisant bent vieno pieno gamybos technologijos elemento, mažėja pelnas ir didėja savikaina. O svarbiausi veiksniai — gyvulių genetika, pašarai ir jų kokybė, visavertis šėrimas, laikymo technologijos ir priežiūra. Bene didžiausią įtaką karvių sveikatingumui, pieno produkcijos kiekiui ir kokybei turi pašarų kokybė ir taisyklingas visavertis šėrimas. Šie veiksniai lemia apie 50–60 proc. gamybos sąnaudų. Gyvūno genetikai tenka apie 25–30 proc., o likusi dalis, apie 10–25 proc., tenka laikymo ir priežiūros technologijoms. Gali pasirodyti, kad genetinių veiksnių įtaka nėra tokia reikšminga, kaip karvių aprūpinimas kokybiškais pašarais ir tinkamas racionų optimizavimas. Ne, taip atsitinka tada, kai ūkyje paruošti pašarai ir šėrimas neužtikrina produktyvumui realizuoti reikalingų sąlygų.
Pravartu fermoje sudaryti šeriamų piendavių karvių grupes. Šviežiapienės šeriamos atskirai nuo užtrūkinamųjų karvučių. Svarbu pastarųjų labai neskriausti, bet ir nereikia šerti taip, kad nutuktų, nes tai turės neigiamos įtakos ne tik gyvulio, bet ir veršelio sveikatai. Reikėtų stebėti, kad šviežiapienių karvių įmitimo kūno indeksas siektų apie 2,5 balo, nes kitaip sumažės hormonų lygis, turintis reikšmės rujojimui. Visavertis ir teisingas užtrūkusių karvių šėrimas yra jų produktyvumo ir sveikatos pagrindas. Užtrūkimo laikotarpį reikia laikyti ne laktacijos pabaiga, o būsimos laktacijos pradžia. Karvė užtrūkusi turėtų būti nuo 45 iki 70 dienų. Jei užtrūkimo laikotarpis būna trumpesnis negu 45 dienos ir ilgesnis negu 70 dienų, per būsimą laktaciją karvės duoda mažiau pieno. Jeigu karvė užtrūkusi tik 5-20 dienų, primilžis, palyginti su bandos vidurkiu, bus mažesnis apie 600-700 kg.
Karvės dažniausiai brokuojamos dėl nevaisingumo ir lytinių susirgimų, tešmens ligų, medžiagų apykaitos sutrikimų (nulemia pašarai, šėrimas). Pašarų kokybė nulemia medžiagų apykaitą, o jai sutrikus – pasipila kitos ligos. Daug karvių išbrokuojama dėl padidėjusio somatinių ląstelių skaičiaus piene. Nepataisomos žalos pieno ūkiuose pridaro ir karvių nagų ligos, kurių profilaktikai nuolat turi būti skiriamas svarbus dėmesys. Nagas reikia ne tik pjaustyti, bet ir fermoje įrengti dezinfekuojančias voneles. Karvučių gerovei ir sveikatai labai didelės reikšmės turi guoliavietės, kurioms geriausiai tinka susmulkinti šiaudai. Tai turi svarbios įtakos karvučių produktyvumui (12-14 valandų per parą karvutė turi gulėti), bet ir tešmens bei nagų sveikatingumui. Gulint karvutei sausoje ir šiltoje guoliavietėje, per tešmenį daugiau prateka kraujo, todėl pagaminama daugiau pieno. Gulint išdžiūsta karvučių nagos, o sausos nagos yra atsparesnės įvairiems mikroorganizmams, kurie pažeidžia jas. Guoliavietėms tinka ir specialūs čiužiniai, kuriuos ūkininkai paminkština papildomai, ant jų užpildami smulkintų šiaudų arba pjuvenų.