top of page

www.lpua.lt > Straipsniai >Vien dar­bu gy­ve­ni­mas neuž­go­žia­mas

„Negali apgauti žemės ir karvutės“

terze-1.jpg

Tokia nuostata gyvena Jonas Lapinskas — ūkininkas iš Telšių rajono Degaičių seniūnijos Micaičių kaimo. Ne tik pats tuo vadovaujasi, bet iš savo ūkininkavimo credo įskiepijo dukrai Austei Terzi, kuri sėkmingai žengia tėvų ir senelių pėdomis.

Įspūdingą gyvenimiškąją istoriją gali papasakoti Albina ir Jonas Lapinskai. Iš pradžių jie gyveno Kėdainiuose ir vertėsi daugiausiai gėlininkyste. Išvažinėtos Rusijos platybės, nemažai už parduotas gėles pajamų gauta, bet atėjo Lietuvos nepriklausomybė ir Jonui prabudo noras savarankiškai ūkininkauti. Tuo labiau, kad laukė mamos tėviškėje grąžintina žemė. Stalinizmo laikais, kai buvo tremiami niekuo dėti sąžiningai ūkininkavę žmonės, mama buvo priversta bėgti iš gimtinės ir slėptis Kėdainiuose. Deja, jos seserys Sibiro tremties likimo neišvengė. Jonas tremties įvykiams atminti sodyboje, netoli kelio, pastatė kryžių.
Albina prisiminė sunkią ūkininkavimo pradžią. „Kol turėjome 15 karvučių, jas melždavome rankomis, visko trūko — ūkinių pastatų, technikos, o patys gyvenome senutėlėje Jono tėvonijos trobelėje“,— prisiminė Albina. Bet sumanumas ir darbštumas vedė tik į priekį ir šiandien matyti neįtikėtini pokyčiai Jono gimtinėje.
Pokalbį pratęsusi Austė, šypsodamasi prisiminė tėvelio pusseserės padovanotą žalą karvutę, kurią tuomet dvylikametė ją labai mylėjusi. O ir rankomis piendaves mielai melždavo, iš tų pirmųjų tėvų 15 piendavių apie pusę mokinukė įveikdavo.
1998 metais baigusi „Džiugo“ gimnaziją, Austė panoro įgyti verslo administravimo specialistės profesiją. Tuo metu tai buvo viena plačiausių specializacijų, suteikianti daug įvairiapusių žinių. „Iš pradžių įgijau neuniversitetinį, o vėliau universitetinį aukštąjį išsilavinimą. Žemdirbystė visada buvo šalia, o išsilavinimas suteikė galimybę valdyti finansus, todėl gerai išmanau žemės ūkio buhalterijos apskaitą ir teikiu įvairias konsultacijas“,— sakė Austė. O kur dar ūkininkavimas, kuris prasidėjo 1999 metais. Šiuo metu jaunosios ūkininkės žinioje — 126 melžiamos karvutės. Tėvai jų turi 160.
Lapinskų ūkis — jau 16 metų ekologinis. Ekologiškai ūkininkauja ir Austė su savo vyru Nikolajumi. Jau talkon prikimba ir vyresnėlis Neilandas. Tikėkimės, ateityje į šeimos talkininkų gretas tvirčiau stos ir mažoji Milena. Ekologiškas pienas tiekiamas „Žemaitijos pieno“ bendrovei, su kuria Lapinskai bandradarbiauja nuo 1993 metų. Iš jo gaminami ekologiški produktai su DOBILO ženklu. Karvutės melžiamos 16 vietų melžimo aikštelėje, efektyvesnei kontrolei įdiegta bandos valdymo programa. Gyvulių gerovei skiriamas ypatingas dėmesys — jos po fermą vaikšto palaidos, guli ant specialių čiužinių, įrengti kasymosi šepečiai ir kt.
Yra ką veikti ir prie kitų žemės ūkio darbų. Tačiau čia daug lemia pagrindinio ūkininkavimo stratego Jono išmintis. „Reikia labai analizuoti, kokias kultūras sėti, kartais net pasitikėti žemdirbiška nuojauta. Pavyzdžiui, pernai su kukurūzais išlošiau, nes buvo jiems palanki augti vasara, o užpernai, kai nuo perteklinės drėgmės skendo laukai, su šia kultūra būčiau pralošęs“,— samprotavo Jonas. Pasak jo, turi strateguoti labai toli į priekį. Ūkininko įsitikinimu, įdėtos lėšos į žemę turi atsipirkti kuo greičiau, nes kitaip ūkininkavimas taps nuostolingu.
Ypač didžiulio atidumo reikalauja ekologinis ūkininkavimas, visaverčių pašarų paruošimas, raciono subalansavimas. Šeimininkai pakartojo visiems ūkininkams žinomą tiesą, jog kokybiškas karvės pienas — ant liežuvio. Tai liudija ir rodikliai, kurie, kaip ekologiniam ūkiui, geri: už praėjusius metus vidutinis karvučių pieno baltymingumas buvo apie 3,3 proc., vidutinis pieno riebumas — apie 4,1 proc., o susumuojant rezultatus nuo praėjusių metų iki šių metų birželio 1-osios, jie dar geresni — baltymingumas — 3,39 proc., o riebumas — 4,21 proc.
Pašnekovų manymu, labai svarbūs ir veislininkystės reikalai. Neveltui ūkis priklauso Lietuvos galvijų veisėjų asociacijai. Jonas prasitarė, kad ateities uždavinys — gerinti karvių veislines savybes, bandą keičiant piendavėmis, turinčiomis A 2A2 geną, sukuriantį aukštus riebalų ir baltymų rodiklius, gerą sveikatingumą.
Iš tėvo svarbiausios ūkininkavimo abėcėlės išmoko dukra, kuri sąžiningą ūkininkavimą, atsakingumą laiko vienais iš svarbiausių sėkmingos ūkinės veiklos kaime prioritetų. Ji puikiai suvokia ir šiandienę nelengvą ūkininko dalią, bet be reikalo nedejuoja, o mąsto apie ateitį. Didžiausi iššūkiai, kuo veiksmingiau panaudoti probiotikus ir biologinius preparatus, organinių trąšų azotui fiksuoti ir dirvožemiui gerinti. Panaudojant inovatyviausias technologijas ir mokslinius tyrimus, naujausią pasaulio praktiką ūkyje — saugoti geriausias žemės savybes.
Sodyba dvelkia jaukumu. Ją pagyvina ir Nikolajaus, puikiai išmanančio kalvystės amatą, lauko šviestuvai. Jo rankoms priklauso ir kiti darbai, ypatingi namo viduje nukaldinti laiptų turėklai.
Puikus Lapinskų ūkininkavimas įvertintas geriausių ūkininkų šventėse, kurių iniciatoriai — „Žemaitijos pienas“ ir Lietuvos pieno ūkių asociacija, pelnyta prizų konkurse „Metų ūkis“. Džiugu, kad tėvų pavyzdžiu vadovaujasi ir jais didžiuojasi dukra Austė su savo šeima. Su gražiu ir brandžiu jaunatvišku gimtadieniu Austę pasveikino „Žemaitijos pieno“ Žaliavos pirkimo vadybininkas Sigitas Mikalauskas, palinkėdamas jaunai šeimai visokeriopos sėkmės, įgyvendinant savo siekius ir užmojus.
 



 

bottom of page