LIETUVOS PIENO ŪKIŲ ASOCIACIJA

Ištakos – Karklėnų krašte
Romo šeima turi senas ūkininkavimo tradicijas. Jo prosenelis valdė Plungės rajono Vieštovėnų kaime 50 ha ūkį, kurį paveldėjo senelio brolis, o senelis perėmė 30 ha ūkį Karklėnų kaime su skolomis.
Romo tėtis, dar būdamas 15-metis, pakeitė savo anksti mirusį tėvą ir iki karo išmokėjo visas ūkio skolas. Tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje ir būdamas muzikalus, grojo Klaipėdos pučiamųjų orkestre. Veikliam kaimynui sodiečiai buvo patikėję ir Karklėnų seniūno pareigas. Visa tai, prasidėjus stalininiam terorui, jam pakenkė – 1945 metais buvo išvežtas priverstiniams darbams statyti Bielamoro kanalą.
Sovietmečiu Romo tėvas, patyręs linininkas, kolūkyje buvo gavęs vairuotojo darbą, tačiau ten nepritapo. Nesutaręs su kolūkio pirmininku, kaip geriau auginti linus, ilgiau neužsibuvo – įsidarbino Palangoje. Ten pasinėrė į jam mėgstamą darbą – šiltnamiuose augino agurkus, pomidorus, gėles. Derlių realizuodavo Palangoje. Negana to, dar laikė ir bites. Šiandien Romo žmona Rita maloniai prisimena, jog uošvis buvo tolerantiškas ir labai verslus žmogus.
Pasak Romo, jo ūkininkavimo užuomazga prasidėjo dar 1970-aisiais. Tais metais jį, Palangoje baigusį vidurinę mokyklą, tėvas nusivežė į Karklėnus, kur aprodė nuosavos, bet tuomet valstybės nusavintos žemės ribas. Tai buvo 30 hektarų plotas. „Tuomet tėvas pasakė, kad rusai amžinai Lietuvoje nebus, o aš turiu žinoti savo senelio ir tėvų valdas“, – prisiminė R.Liaudanskas.
Pasirodo, šie tėvo žodžiai buvo labai pranašiški.

Jaunystė – po jūrų
platybes
Baigęs vidurinę, Romas savo ateitį nusprendė susieti su jūra – įstojo į Leningrado (dabar – Sankt Peterburgo) aukštąją jūrų inžinerijos mokyklą, kur tapo diplomuotu jūrininkystės inžinieriumi-laivavedžiu, dirbo kapitono padėjėju, taip pat kūrė laivų krovimo kompiuterines programas.
Pasiekdamas Kubą, Šiaurės Afrikos ir kitas Vakarų šalis, jau neminint Europos valstybių, Romas plaukiojo iki 1986-ųjų. Tada įsidarbino Klaipėdos-Mukrano perkėloje vyriausiuoju technologu. Tačiau 1988-aisiais, Lietuvoje pradėjus kurti valstiečių ūkius, jis vis dažniau pagalvodavo apie savarankiško ūkininkavimo galimybę.

Nuo rožės žiedo – iki
kasdienės rutinos ūkyje
Tapus Lietuvai nepriklausomai, Romo tėtis susigrąžino savo žemę, kurią vėliau perkėlė į Klaipėdos rajoną. Iš pradžių drauge augino gėles, pasistatė savo šiltnamį rožėms, kurios pasiekdavo net Rusiją. Tačiau daugiausiai jų parduota Klaipėdos turguose, ypač per Kovo 8-ąją. „Pamenu, kad per vieną tokią šventinę dieną žmona Rita suprekiavo 4000 rublių, už kuriuos pavyko nusipirkti mėšlo kratytuvą“, – šypsodamasis pasakojo Romas. Apskritai gėlės buvo nemažas finansinis variklis ūkininkavimo pradžiai.
Būdamas atsakingas ir žingeidus, Romas prieš pradėdamas ūkininkauti, studijavo literatūrą apie žemės ūkį – nuo agronomijos iki zootechnikos.
Šeima bandė auginti ir bulves, ir javus. Bulvėms šiose apylinkėse pavasarį pritrūkdavo drėgmės, nelabai džiugino ir grūdų derliai. Susigundė bendrovės pasiūlymu pirkti karvidę Lankučių kaime. Jau turėjo Peskojų kaime pasistatęs sandėlį, o 1993-iaisiais pradėjo ir namo statybas. Šiame 1995 metais įsigytame tvarte ūkio melžiamos karvės glaudėsi iki 2002-ųjų, kol buvo suvarytos į naują fermą Peskojų kaime, kur yra dabartinė ūkio „rezidencija“. Senojoje fermoje Lankučių kaime buvo laikomas prieauglis, kol 2007 metų pavasarį uraganas nuplėšė stogą,  palikdamas prieauglio bandą be prieglobsčio iki tų metų pabaigos, kol buvo atstatyta ir rekonstruota senoji ferma.

Šeimos ūkyje vyrauja susiklausymas ir darna
Tėvas ūkininkauja drauge su dukra Agne, jos vyru Mindaugu, į ūkininkavimą taip pat įsitraukė kita dukra Ona, tapusi jaunąja ūkininke.
Šiuo metu šeima melžia apie 210 piendavių ir kasdien „Žemaitijos pienui“ parduoda po 5-6 tonas natūralaus pieno, kurio kokybė gera: riebumas – apie 4,41 proc., baltymingumas – apie 3,48, SLS piene – apie 250 tūkst./ml, BBS – apie 50 tūkst./ml.
R.Liaudanskas užsiminė, jog visą laiką vertina „Žemaitijos pieno“ reiklumą tiekti tik kokybišką pieną, nes tik iš tokio galima pagaminti kokybiškus produktus. Tokie produktai dažni ant ūkininkų stalo.
Tėvas pasidžiaugė, kad Vilniaus universiteto studijas baigusi ir fizikės diplomą turinti Agnė savo pašaukimą atrado buhalterijoje. Vadybininku ilgą laiką dirbęs jos vyras Mindaugas Aleksandro Stulginskio universitete neakivaizdžiai baigė agronomijos studijas. Ona – gyvulininkystės specialistė, mokslus krimtusi LSMU Gyvulininkystės mokslų fakultete.
Tiesa, Agnė ir Mindaugas į ūkio veiklą Peskojų kaime įsijungė 2011-aisiais. Prieš tai šešerius metus uždarbiavo Airijoje. O nuo 1991-ųjų iki 2010-ųjų tėvai darbavosi be atostogų.
Būdamas inžinieriumi, Romas kasdien yra nuolat užimtas. Pats projektuoja ir montuoja elektros įrangą, vandentiekio sistemas fermose. Pats taisė elektrikų klaidas, įrenginėjo fermoje vandens pašildymo sistemą, šilumokaičius, iš vėsinamo pieno paimtą šilumą panaudoja vandeniui šildyti.
Didžiuliai pagalbininkai – melžimo robotai
2017-ųjų gegužė tapo įsimintina ūkininkams, nes jie nuo pavasario melžimą patikėjo robotams.  Liaudanskai savo melžiamų karvių bandai pasirinko koncerno „Gea“, kurio įranga ir technologijomis mūsų šalyje prekiauja bendrovė „Biržų žemtiekimas“, MIone du melžimo robotus, turinčius po dvi melžimo vietas. Vienas robotas gali pamelžti po 120 karvių per parą. Panašią melžimo sistemą R.Liaudanskui teko matyti Olandijos ūkiuose, kur dirbo ne tik po du, bet ir po 4 ar 6 robotus.
Palaido laikymo tvarte karvės juda ratu į vieną pusę: iš poilsio zonos jos turi pereiti selekcinius vartus, kur atskiriamos į palaukimo melžtis aikštelę, jei joms laikas melžtis, arba išleidžiamas prie šėrimo tako. Pamelžta karvė į palaukimo zoną nesugrįžta – ji išleidžiama arba prie šėrimo tako, arba į selekcijos/veterinarijos zoną, jei sistema nustato, kad to reikia.
R.Liaudansko teigimu, žengti šį žingsnį paskatino gerų ir patikimų melžėjų trūkumas, be to, robotų darbas leidžia padidinti pieno produktyvumą ir kokybę. Kai kurios itin produktyvios karvės melžiamos po 4-5 kartus per parą. MIone robotas išskirtinis ir karvių paruošimu melžimui, nes viskas vyksta uždaroje sistemoje pačiame melžiklyje, taip užtikrinama pieno kokybė ir taupomas laikas. Kiekvienas ketvirtis ruošiamas atskirai, o uždėjus melžiklį, iš karto speniai stimuliuojami, nuplaunami, numelžiamos pirmosios čiurkšlės į sanitarinę kolbą. Kai elektrinis laidumas ir kiti parametrai tinkami, pienui leidžiama bėgti į gero pieno talpyklą. Šiais ir kitais melžimo robotų privalumais galima įsitikinti tik juos naudojant pienininkystės ūkyje.

Kelionės ir slidinėjimas — maloniausi  sutuoktiniams
Jau geras dešimtmetis, kai Rita ir Romas jaučia didžiulę žento paramą – gali be baimės išvykti atostogų, nes žino, kad Mindaugas viskam kuo puikiausiai vadovaus, sutvarkys visus reikalus.
Pora mėgsta keliauti, aplankyta daugybė užsienio šalių, tačiau maloniausias laisvalaikio praleidimas žiemą – slidinėjimas.
Atitrūkti nuo žemės ūkio rūpesčių padeda ir istorinės knygos. Istorija – viena didžiausių ūkininko aistrų.

Darbštų ir pažangų pienininkystės ūkį sukūrusį ūkininką Romą Liaudanską 70-ojo gimtadienio proga nuoširdžiai pasveikino Lietuvos pieno ūkių asociacijos administracijos direktorė Kristina Katinienė ir „Žemaitijos pieno“ Žaliavos pirkimo vadybininkas Martynas Šopaga, palinkėdami jam ir toliau taip sėkmingai ūkininkauti.