© 2014 dizaino propaganda    >>>     Tel: +370 68608249      >>>    LIETUVOS PIENO ŪKIŲ ASOCIACIJA. Sekite mus čia:

LIETUVOS PIENO ŪKIŲ ASOCIACIJA

 

 

So­dy­bą sau­go ąžuo­li­nė meš­ka

 

www.lpua.lt > Straipsniai >So­dy­bą sau­go ąžuo­li­nė meš­ka

2016-01-25

 

An­ta­nui Le­šins­kui, įsi­kū­ru­siam Drau­de­nių kai­me, tė­viš­kę me­na so­dy­bos ap­lin­ką pa­puo­šę įs­ta­būs ąžuo­li­niai dir­bi­niai, ku­riuos pa­do­va­no­jo ga­lin­gas tė­vo­ni­jos šim­ta­me­tis ąžuo­las, neat­lai­kęs dar ga­lin­ges­nės vėt­ros, praū­žu­sios pro Žy­gai­čių kraš­tą gal prieš tre­je­tą ar ket­ver­tą me­tų. 

 

        An­ta­no tė­viš­kė -- apie 1,5 ki­lo­met­ro nuo Drau­de­nių -- Vi­lus­čių kai­me. Tuo­me­tis vie­su­las ne tik šim­ta­me­tį tė­viš­kės ąžuo­lą įvei­kė, bet vie­nam ūki­nin­kui tvar­tą vi­siš­kai nu­ne­šė. Žmo­gus tik spė­jo su duk­re­le parg­riū­ti tarp mū­ro ėdžių, ku­rios ir iš­gel­bė­jo nuo ne­lai­mės.

         Ga­liū­nas me­dis ne­bu­vo pa­leis­tas per ka­mi­ną. Auk­sa­ran­kis kraš­tie­tis meist­ras Ro­ber­tas iš jo išd­ro­žė ne tik di­džiu­lę meš­ką, su ku­ria pats mi­to­lo­gi­nis Tel­šių mies­to įkū­rė­jas Džiu­gas ga­lė­tų ga­ly­nė­tis, bet ir mil­ži­nui gurkš­no­ti tin­kan­tį ąso­tį, klum­pes. Ki­ta­me so­dy­bos pak­raš­ty­je  ąžuo­li­nes akis „var­to“ pe­lė­da. O kas li­ko iš ga­liū­no ąžuo­lo ša­kų -- išė­jo erd­vi pa­vė­si­nė.

       Va­sa­rą šios ąžuo­li­nės gro­žy­bės sken­di ža­lu­my­nuo­se ir gė­lė­se. Jas la­bai my­li ir ap­lin­ką pri­žiū­ri An­ta­no žmo­na Rū­ta. Ir jau­kiuo­se na­muo­se gė­lių net­rūks­ta.

Tryškių ceche (iš dešinės) Mečislovas Daržinskas, pieno priėmėja Stefanija Mažeikienė ir kabineto gilumoje - tuomet jaunoji specialistė Vanda Mikalauskienė

       Su­tuok­ti­nė -- ir­gi iš Tau­ra­gės kraš­to -- Rui­kų. Šie­met ge­gu­žės 11-ąją po­ra švęs sa­vo san­tuo­kos 20-me­tį. Ko­lū­kių gy­va­vi­mo lai­kais An­ta­nas dir­bo Žy­gai­čiuo­se trak­to­ri­nin­ku, o Rū­ta Sar­ti­nin­kuo­se -- bu­hal­te­re. An­ta­nas au­go su dviem bro­liais -- Re­mi­gi­ju­mi, ku­ris te­be­gy­ve­na tė­viš­kė­je, ir Jo­nu, šiuo me­tu įsi­kū­ru­siu Ši­lu­tės ra­jo­ne, Saus­gal­viuo­se. Ge­ro­kai di­des­nė Rū­tos tė­ve­lių šei­my­na, išau­gi­nu­si net aš­tuo­ne­tą vai­kų: ke­tu­ris sū­nus ir tiek pat duk­rų. Rū­ta su An­ta­nu džiau­gia­si, kad jie vi­si įsi­kū­rę to­je pa­čio­je se­niū­ni­jo­je, o ne iš­sib­laš­kę po sve­ti­mus kraš­tus.

        Le­šins­kai išau­gi­no dve­je­tą vai­kų: duk­ra Ra­min­ta -- Ve­te­ri­na­ri­jos aka­de­mi­jo­je stu­di­juo­ja mais­to sau­gą, o 16-me­tis Er­lan­das -- dar moks­lei­vis. Jam ypač pa­tin­ka dar­buo­tis su kom­piu­te­riu ir perp­ras­ti kuo dau­giau jo pas­lap­čių.

        Į pie­ni­nin­kys­tės vers­lą šei­ma pa­su­ko gal prieš de­šimt­me­tį. Plės­tis pa­dė­jo da­ly­va­vi­mas eu­ro­pi­nė­se pa­ra­mos prog­ra­mo­se -- Pie­no di­rek­ty­vos ir Že­mės ūkio val­dų mo­der­ni­za­vi­mo. Įsi­gi­jo įran­gos pie­ni­nin­kys­tės ūkiui ir že­mės ūkio tech­ni­kos. Ne­ma­žai rei­kė­jo pap­lu­šė­ti re­konst­ruo­jant bu­vu­sį ko­lū­kio san­dė­lį į fer­mą. Čia įreng­ta ir pie­no li­ni­ja, o pien­da­ves kruopš­čiai mel­žia pa­ti šei­mi­nin­kė Rū­ta. Už­tat ir pie­no ko­ky­bė ge­ra.

        Atė­jo ei­lė ir gy­ve­na­ma­jam na­mui, į ku­rį An­ta­no tė­vai bu­vo per­si­kė­lę 1987 me­tais. Neat­pa­žįs­ta­mai pa­si­kei­tė po re­konst­ruk­ci­jos jo išo­rė ir vi­dus. Da­bar čia jau­ku ir erd­vu.

        „Ma­to­te tuos mū­ri­nin­kus,-- mos­te­lė­jo ran­ka An­ta­nas į gre­ti­mai sto­vin­čius nuo lai­ko pa­pil­kė­ju­sius na­mus,-- taip ir mū­siš­kis anks­čiau at­ro­dė“,-- pa­sa­ko­jo ūki­nin­kas.

           Ži­no­ma, pap­lu­šė­ti rei­kė­jo daug ir ne­siž­val­gant į laik­ro­dį, o tik re­gint pa­te­kant ir lei­džian­tis sau­lę. Pa­dė­jo bro­lis Re­mi­gi­jus, kai­my­nai. O ir šiuo me­tu prie ūkio dar­bų la­bai pra­ver­čia Rū­tos bro­lio Izi­do­riaus pa­gal­ba. Per dar­by­me­čius pa­dė­ti ats­ku­ba pui­kūs kai­my­nai Pet­ras Su­dei­kis ir Li­nas Už­pel­kis. Sa­vo ruož­tu jie vi­suo­met ga­li pa­sik­liau­ti An­ta­no pa­ra­ma.

           Rū­ta ir An­ta­nas nie­kuo­met ne­ven­gė dar­bo ir nau­jo­vių. Kai „Že­mai­ti­jos pie­no“ Ža­lia­vos pir­ki­mo va­dy­bi­nin­kė Ka­ro­li­na Ge­čai­tė pa­siū­lė jiems da­ly­vau­ti kas­die­nė­je pie­no mė­gi­nių su­rin­ki­mo tvar­ko­je, ūki­nin­kai su­ti­ko ir da­bar la­bai dė­kin­gi kom­pe­ten­tin­gai spe­cia­lis­tei, įdė­ju­siai daug dar­bo, sie­kiant re­zul­ta­to. K.Ge­čai­tė da­bar pa­ten­kin­ta, o pra­džia bu­vu­si ne iš leng­vų­jų, bet bend­ros pas­tan­gos at­ne­šė ge­rų vai­sių. Da­bar ūki­nin­kai la­bai pa­ten­kin­ti nau­ją­ja tvar­ka, ku­ri mo­ty­vuo­ja dar ge­riau ūki­nin­kau­ti. „Vi­suo­met dir­bo­me są­ži­nin­gai, nie­kuo­met net į gal­vą ne­kil­da­vo min­čių keis­ti mė­gi­nius, bet kas­die­nė pie­no mė­gi­nių su­rin­ki­mo tvar­ka lei­džia ma­ty­ti, kas de­da­si ta­vo ban­do­je ir ką rei­kia dar ne­del­siant nu­veik­ti, no­rint ge­rin­ti pie­no ko­ky­bę“,- sa­kė An­ta­nas.

 

       Jo nuo­mo­ne, es­mė glū­di su­ba­lan­suo­tuo­se pa­ša­ruo­se, jų ra­cio­ne. Ūki­nin­kai pri­si­ruo­šia sa­vo pa­ša­rų, dau­giau­siai juos ru­lo­nuo­ja. Grū­di­nėms kul­tū­roms nuim­ti sam­do kom­bai­ną.

         Rū­ta ir An­ta­nas -- bend­ruo­me­niš­ki žmo­nės. Tai liu­di­ja  Žy­gai­čių se­niū­no Vy­tau­to Juš­kos pa­dė­kos už bend­ruo­me­niš­ku­mo puo­se­lė­ji­mą, ži­no­ma, ūki­nin­kai gi­ria­mi ir už gra­žiai tvar­ko­mą so­dy­bos ap­lin­ką.

         Tik gai­la, kad Drau­de­niai tuš­tė­ja, iš dau­ge­lio so­dy­bų ka­mi­nų jau ne­be­rūks­ta dū­mai, ne­be­si­ku­ria jau­nie­ji ūki­nin­kai. Ge­rai bū­tų, jei kuo dau­giau jau­nų žmo­nių ne­pa­lik­tų gim­tų­jų Drau­de­nių.

aut. A.Dačkevičius