LIETUVOS PIENO ŪKIŲ ASOCIACIJA

 

 

Nuo molio trobelės — iki pirmaujančio ūkio

 

www.lpua.lt > Straipsniai >Nuo molio trobelės — iki pirmaujančio ūkio

2016-06-20

 

Stojus Lietuvos nepriklausomybei, naujos ūkininkų sodybos pradėjo kurtis ant plynų laukų. Važiuojant iš Šilalės į Telšius, tuomet akį traukė paplentėje lipdoma molio trobelė. Ilgokai ji stovėjo tuščia, kol pagaliau ten užvirė tikras gyvenimas ir ūkininkavimas.

 

    Seniai norėjosi užsukti pas čia gyvenančius žmones, kol nepasitaikė tinkamos progos. „Tai Arūno Zajančausko sodyba. Šis ūkininkas — vienas iš geriausiųjų“,— kartą pravažiuojant pro šalį pasidžiaugė „Žemaitijos pieno“ Žaliavos pirkimo vadybininkas Valdas Adomauskas.
     Ėjo laikas, apie Arūno darbštumą skelbė „Pienininkystės“ laikraštis, o jo nuotrauka puikavosi tarp savo grupėje ketvirčio geriausiųjų, parduodančių pieną „Žemaitijos pieno“ bendrovei. Šį pavasarį darbštus žemaitis iš Šilalės rajono Gatautiškės kaimo pakviestas į tradicinę geriausiųjų ūkininkų, bendradarbiaujančių su „Žemaitijos pieno“ bendrove, šventę Klaipėdoje. Jo ūkis už 2015-uosius metus nominuotas tarp dešimties geriausiųjų pagal visus vertinimo kriterijus. Be prizų, darbštuoliui su žmona Irena dovanota išvyka į Anykščių kraštą. Į šią kelionę išleido dukra Greta, kuri šiuo metu padeda tėvams. Dar šeimoje auga 13-metis Simas ir 9-metė Ineta. „Laukiu, kol Simas ūgtels, tai bus didelė paspirtis, nes jaučiu, kad jis gali būti mano pamaina“,— samprotavo tėvas.

      Begrįžtant į sodybos ir ūkio kūrimosi ištakas, jos apipintos įdomia istorija. Gatautiškė — Šilalės ir Telšių rajono paribys — neišvengė sovietinės valdžios represijos kirčio. Vykstant klasių kovai, nukentėjo ir Arūno senelis Selvestras, doras ūkininkas. Taip jau atsitiko, kad kartą užklydo sužeistas partizanas, o jį aptiko stribai. Seneliui buvo prilipdyta „liaudies priešo“ etiketė ir kaip politinis kalinys dešimčiai metų išsiųstas į Komijos Autonominės Respublikos Syvtyvkaro lagerį.
     Į Varnius pargrįžo tik 1956-aisiais. Džiugu, kad seneliui pavyko sulaukti laisvos Lietuvos. Ir prie molio trobelės „lipdymo“ jis prisidėjo, mat nuo senų senovės žinojo, kaip iš molio statomi ilgaamžiai pastatai. Žinoma, darbo daug: molis išminkomas, jį sumaišant su viržiais, dar — šiek tiek cemento. Visa ši statybinė masė krečiama tarp sukaltų karkaso lentų. Laukti tenka ilgokai, kol molis visiškai išdžiūsta, tada gali kibti prie kitų statybos darbų. „Svajojome įsikurti erdvesnėje troboje, nes ši mūsų šeimai jau mažoka, bet planus koreguoja lėšų stygius“,— sako Arūnas.
      Jo darbo diena prasideda 4 valandą ryto, o baigiasi vėlai vakare. Ypač būna karšta per šienapjūtę, nes visus darbus reikia vienam nudirbti. „Pjaunu žolę, ją vartau, sugrėbiu, rulonuoju ir gabenu prie sodybos“,— pasakojo darbštuolis.      

   Arūnas yra baigęs Rietavo žemės ūkio technikumą. Šiandien jis džiaugiasi, kad tuomet pavyko nuo tarnybos sovietinėje kariuomenėje ištrūkti. O elektromechaniko diplomą įgijo jau Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę.
    „Rietave ne tik šią profesiją įgijau. Ten gavau labai vertingų gyvulininkystės, žemės ūkio pagrindų, be to, įgijau traktorininko teises, galiu dirbti ir su kitomis žemės ūkio mašinomis. Tai labai pravertė pradėjus ūkininkauti“,— pasakojo Arūnas.
        Be Arūno, šeimoje augo brolis Darius ir sesuo Virginija. Jie abu senokai Švedijoje ir ten duoną pelnosi. Ten buvo išvykęs darbuotis ir Arūnas, bet vėl pargrįžo į gimtą kraštą, mat tėvai 2009-aisiais metais dovanojo jam žemę.  

    „Gerai, kad ji aplink sodybą, tai daug patogiau visus darbus nudirbti. Karvutes iš ganyklos parvarome į fermą, kur įrengta pieno linija, ir ten melžiame“,— pasakojo Irena ir Arūnas. Žinoma, sutuoktiniai yra pasiskirstę pagrindiniais darbais — Irenai melžimas, o vyrui — technikos priežiūra ir visi kiti žemdirbiškieji rūpesčiai. Ūkiui sustiprėti leido dalyvavimas „Jaunojo ūkininko“ ir „Žemės ūkio valdų modernizavimo“ programose. Prieš tai tėvai buvo dalyvavę Nitratų direktyvos programoje. Labai daug lėšų pareikalavo mėšlidės statyba, bet ją, pasak ūkininko, trūks plyš reikėjo įrengti. Nemažų išlaidų atseikėta ir rekonstrukcijai. Ir visą techniką reikėjo įsigyti, nes pradžia buvo tik nedidelis traktoriukas DT-25.    

    Zajančauskai pagrindinį dėmesį skiria pienininkystei. Jie kitais darbais neužsikrauna. „Neauginame nei grūdinių kultūrų, nei bulvių, kieme pas mus ir paukščių nepamatysi. Šį pavasarį nusipirkau porą patelių triušių, nes juos nuo vaikystės labai myliu“,— pasakojo Arūnas.
Ir iš tikrųjų kieme karaliauja tik nuotaikingasis labradoro retriveris Džeris. Kur šeimininkai pagalį ar akmenį numes — iš ten atneš. Net į šalimais sodybos iškastus tvenkinius su malonumu neria. Dar vienas šunelis sodyboje amsi pririštas.
    Apie karvių veislių gerinimą, pasak Arūno, jis daug sužino iš „visagalio interneto“, taip pat dalyvauja įvairiuose seminaruose. Ūkininkai išbandė ne vieną karvių veislę. Pasak jų, holšteinų piendavės neblogos, bet su jomis kyla daugiau sveikatingumo problemų. Geros Norvegų žalosios, bet jų trumpos kojos. Dabar apsistota prie Kanados airšyrų. Šios žalmargės turėtų ateityje pakeisti mišrią bandą. Su jomis ir dėl sveikatos rūpesčių mažiau.
    Ūkininkai užsiminė, jog labai svarbu kokybiškas karvių sėklinimas. Už profesionalų darbą jie pagyrė veterinarijos gydytoją Rimutį Kaminskį. Geras ir kitas veterinarijos specialistas Algis Brazauskas. Arūnas pastebėjo, kad šiuose kraštuose žalųjų karvių retai kur pamatysi, o jos jam patinka. Be to, šių karvių pienas baltymingesnis.
    Ūkininkų bandos pieno kokybė — nepriekaištinga. Jie dalyvauja kasdienėje pieno mėginių atrinkimo tvarkoje ir už kokybišką pieną gauna iš „Žemaitijos pieno“ bendrovės priedų.
„Labai svarbu taisyklingai melžti, rūpestingai prižiūrėti tešmenį ir piendaves šerti tik visaverčiais pašarais“,— sakė Irena.
    Arūnas papasakojo, kad pagrindinis pašaras žiemą — šienainis, kurį rulonuoja. Jis daug vertingesnis už šieną, nes pastarąjį vartant ir grėbiant nukuliami žolių lapai, o palieka vien stagarai. Ūkininkai perka kombinuotųjų pašarų, mineralinių priedų, duoda melaso ir alaus mielių piendavių energijai pakelti.
Anksčiau prie sodybos stūksojo nemažai avilių, dabar jie įkurdinti tolėliau ir yra Arūno 75-mečio tėvo žinioje. Žinoma, sūnus, kai turi laiko, užmeta akį į bičių šeimynų darbą ir pagelbsti tėvui.
    O laiko niekada nebūna per daug. Net besipliuškenančios žuvies tvenkinyje nėra kada pažvejoti. Sūnus kartais su pavydu žvelgia į tėvus, kurie gali kada nori ir į Švediją jo brolio bei sesers nuvykti aplankyti. Ir dabar neseniai iš ten parkeliavo.
    Arūno galvoje sukasi įvairiausi planai. Kadangi banda su prieaugliu sunkiai betelpa dabartinėje fermoje, ateityje reikėtų statyti naują. Viltis sužimba pažvelgus į sūnų Simą, kuris yra prisirišęs prie protėvių ir tėvų žemės.

aut. A.Dačkevičius

© 2014 dizaino propaganda    >>>     Tel: +370 68608249      >>>    LIETUVOS PIENO ŪKIŲ ASOCIACIJA. Sekite mus čia: