LIETUVOS PIENO ŪKIŲ ASOCIACIJA
Keturiasdešimt metų — puikių kolegų gretose
www.lpua.lt > Straipsniai >Keturiasdešimt metų — puikių kolegų gretose
2015-03-24
UAB „Nepriklausoma tyrimų laboratorija“ mikrobiologė Vanda Mikalauskienė — iš tų žmonių, kurie mieliau nori papasakoti apie kolegas, jų nuveiktus darbus, tik ne apie save.
Pradžia — Tryškiuose
Bet kuklumui niekur neleidžia pasislėpti prabėgę jos keturi dešimtmečiai, glaudžiai persipynę su darbu pieno perdirbimo baruose. Pirmoji jos darbovietė — tuometės Telšių sviesto gamyklos Tryškių cechas, kurio
slenkstį peržengė 1975-ųjų metų sausio 17-ąją. Čia ją pasitiko draugiškas kolektyvas, vadovaujamas Mečislovo Daržinsko.Jaunatviškas veržlumas, darbštumas leido jai profesionaliai sutvirtėti, todėl po penkerių metų Tryškiuose ji perėmė savo pirmtako postą — tapo cecho vyriausiąja meistre. Vanda čia dirbo iki 1986-ųjų, o po to perėjo į senąją Telšių pieninę S.Daukanto gatvėje, kur įsidarbino pieno priėmėja.
1988-aisiais Vanda pradeda dirbti sūrių gamyklos mikrobiologinėje laboratorijoje ir čia sėkmingai darbuojasi iki šiol.
Prie kietojo sūrio DŽIUGAS ištakų
Pasak UAB „Nepriklausoma tyrimų laboratorija“ direktorės Gražinos Norkevičienės, Vanda Mikalauskienė buvo amerikiečių technologo John Ludy, daug metų mokiusio kietųjų sūrių gamybos paslapčių, komandoje ir savo nuoširdžiu, kruopščiu darbu prisidėjo prie sūrio DŽIUGAS kūrimo ir šiam legendiniam sūriui skirtų raugų gamybos valdymo bei kokybės stabilumo užtikrinimo.
Vandos pastangos neliko nepastebėtos žymaus technologo John Ludy. Jis kiekvieno susitikimo su „Žemaitijos pieno“ darbuotojais metu pabrėžia, kad sūris DŽIUGAS — bendras viso kolektyvo pasiekimas, kuriame ypač svarbus vaidmuo tenka raugų gamybos procesą išmokusiai valdyti Vandai Mikalauskienei.
Tokiame atsakingame darbe nepaprastai lemia patirtis ir profesionalumas. Keitėsi technologai, gamybos meistrai, o Vanda — tarsi simbolinė sūrio DŽIUGAS motina, nepalieka savo vaikų. Ir pati V.Mikalauskienė šypsodamasi užsiminė, jog kartais, eidama į sūrių gamybos padalinio raugų skyrių, pasakanti: „Einu pas vaikus“.
Geriausiai Vandos dalykines ir žmogiškąsias savybes apibūdina 30 metų „Žemaitijos piene“ dirbanti sviesto-sūrių gamybos padalinio kokybės vadybininkė — technologė Roma Grušienė. „Vanda — ne tik nuostabus žmogus, bet ir savo dalyko puiki žinovė. Sugeba tvirtai pagrįsti nuomonę ir įrodyti, kodėl būtent vienu ar kitu klausimu taip mano. Nemažai kalbamės ir diskutuojame, jeigu kyla abejonių, jų nepaliekame nežinioje, o viską kolegiškai išsiaiškiname“,— sakė ji.
Patirtį perduoda jaunesniems
Vanda su dėkingumu prisimena ne tik savo pirmąjį mokytoją Tryškių ceche Mečislovą Daržinską, bet ir pirmąją mikrobiologijos laboratorijos vedėją Zitą Juciuvienę. Ypač vertingų žinių gavo iš mikrobiologės Genovaitės Viliopienės, šiuo metu pensininkės. Dabar Vanda pati kolegėms Zinaidai Žutautienei ir Jolantai Jucienei perteikia visa tai, kas geriausia ir sukaupta per ilgus darbo metus. Ji deda didžiules pastangas, kad pernai mikrobiologe- projekto vadybininke pradėjusi dirbti Jurgita Raudonytė kuo sėkmingiausiai įsitvirtintų kolektyve.
Vykdydama sūrių gamybos technologinių procesų ir raugų kontrolę, ranka rankon bendradarbiauja su sūrių gamybos padalinio darbuotojomis. Gera buvo darbuotis su Aldona Bulotiene, Genovaite Juodiene. Ypač kruopšti Irena Damulienė, atsakingu požiūriu į darbą pasižymi Jūratė Liaudanskytė, Zita Sankauskienė. „Svarbiausia, kad Vanda dirba būtent ten, kur ji reikalingiausia ir naudingiausia. O dirba taip, kaip sau — atsakingai, kruopščiai“,— džiaugėsi patikima kolektyvo nare laboratorijos direktorė G.Norkevičienė.
Gyvenimas nelepino
Vanda save laiko telšiške. Mieste ant septynių kalvų ji gimė, bet vėliau gyveno Tryškiuose, kur vidurinę baigė ir darbinę biografiją pradėjo. Gyvenimas taip susiklostė, jog vienai reikėjo vaikus išauginti. Džiugu, kad ir sūnus Linas, ir dukra Inga tapo gerais žmonėmis, pasirinko savo gyvenimo kelią. Šiuo metu močiutė džiaugiasi dviem anūkais.
Ir dėl gyvenamojo būsto reikėjo pavargti: net keletą kartų kraustėsi vis į kitą butą šeima, gerindama savo buitį. Šiandien Vanda labai dėkinga ir savo vadovei Gražinai Norkevičienei, ir kitoms kolegėms už supratingumą, gerą žodį bei pagalbą.
Pagerbė vadovai ir bendradarbiai
„Vanda, išdirbusi pieno pramonėje 40 metų, yra viena iš lyderių pagal darbo stažą „Žemaitijos pieno“ bendrovėje“,— šypsodamasi sako G.Norkevičienė, kuri įsitikinusi, kad dar daug darbų veteranės laukia. Nesunku įsivaizduoti, jog energinga ir sportiškai atrodanti moteris su visais iššūkiais susitvarkys.
Vanda buvo labai sujaudinta, kai ją 40-osios darbinės sukakties proga nuoširdžiai pasveikino ir įteikė dovaną „Žemaitijos pieno“ valdybos pirmininkas Algirdas Pažemeckas, pagerbė personalo ir teisės direktorė Sandra Vireikytė, bendradarbės. Gėlės, legendinis DŽIUGO sūris ir karžygio Džiugo — Telšių miesto įkūrėjo — statulėlė,— viskas tądien buvo skirta jai.
O kur dar švytintys kolegų veidai ir šilti žodžiai. Garbios darbinės sukakties proga nepamiršo pasveikinti ir Telšių rajono meras Vytautas Kleiva, įteikdamas Vandai Mikalauskienei padėkos raštą.
Su darniu kolektyvu — visi iššūkiai įveikiami
Laboratorijos direktorė, ruošiant šį straipsnį, viso pokalbio metu džiaugėsi savo kolektyvu, kuriame vienas kitą supranta iš pusės žodžio. Ne atsitiktinai. Sutelktai dirbdama laboratorija 2006 metais pirmoji tarp Lietuvos maisto pramonės įmonių akredituota Vokietijos DAkkS akreditacijos biuro ekspertų, o po penkerių metų sėkmingai perakredituota. Ir priežiūrinių auditų metu lankęsi auditoriai patvirtino, jog laboratorijos tyrimų tikslumas ir bandymų valdymas atitinka LST EN ISO/IEC 17025 reikalavimus.
Šiemet laboratorija irgi laukia auditorių. Laboratorijos darbuotojų kompetenciją įvertinti atvyks ne vokiečiai, o Lietuvos Nacionalinio akreditavimo biuro ekspertai. „Žemaitijos pieno“ vadovybė, Lietuvos pieno ūkių asociacija, UAB „NTL“ darbuotojai deda daug pastangų, kad būtų tęsiamas darbas ir su Vokietijos DAkkS akreditacijos biuru, kurio žinomumas pasaulyje labiau priimtinas pirkėjams Azijos, Amerikos rinkose.
O Vanda Mikalauskienė, baigdama pokalbį, pastebėjo iš pirmo žvilgsnio, regis, nereikšmingą, bet labai iškalbią detalę, liudijančią apie puikų kolegių bendravimą. Pasak jos, darbo diena sušvinta visai kitomis spalvomis, kai pralėkdama kaip vėjas jauna laboratorijos darbuotoja Solveiga Čėjauskienė maloniai paklausia: „Kaip gyvenate, kolegės?“
aut. A.Dačkevičius
