LIETUVOS PIENO ŪKIŲ ASOCIACIJA
Kur vinguriuoja Duonos ir Pieno keliai...
www.lpua.lt > Straipsniai >Kur vinguriuoja Duonos ir Pieno keliai...
2015-04-24
Užsukęs į Kentrius, negali atsigrožėti bendruomenės, kuriai vadovauja Romaldas Mančas, sukurtu įspūdingu akmenų taku, vadinamu Akmenų mandala.
Romaldas — ne tik Kentrių siela, seniūnaitis, buvęs dvejetą kadencijų Pagėgių savivaldybės tarybos nariu, bet ir vienas geriausių šio krašto ūkininkų. Beje, jis ir Pagėgių ūkininkų sąjungos pirmininkas.
Irmos ir Romaldo išpuoselėtas ūkis ne kartą yra tapęs konkurso „Metų ūkis“ laureatu ar prizininku, o jo šeimininkas pernai pelnė garbingą „Pagėgių krašto žmogaus“ titulą.
Romaldas į Kentrius atvyko iš Tauragės rajono Laužininkų kaimo. Dabar jame nelikę nė vienos sodybos, todėl svajoja suburti šio kaimo buvusius gyventojus ir pastatyti gimtinei atminimo akmenį.
Laužininkuose prabėgusi vaikystė nelepino. Šeimoje sukosi penketas vaikų. Anksti duonos vertę suvokė ir Romaldas. Panorėjo dviračio, bet niekas jo norų nešoko pildyti. Visą vasarėlę darbavosi nešiodamas laikraščius, kol pats nusipirko. Ir šiandien Romaldas labai dėkingas tėvams, įskiepijusiems meilę darbui ir padėjusiems suvokti duonos vertę. Pamena, kaip tėvas keliaudavo į Sovietską (dabar Kaliningradas) duonos pirkti. Parduodavo po kepalėlį, bet jis, būdamas apsukrus, dvejetą nusipirkdavo.
Jau vaikystėje Romaldas apsisprendė tapti agronomu, tai stojo į Smalininkų žemės ūkio technikumą. Po tarnybos tarybinėje armijoje draugas pakvietė į Kentrių kolūkį. Iš pradžių dirbo brigadininko padėjėju, bet vėliau veiklus specialistas žengė karjeros laiptais — tapo pirmininko pavaduotoju ir galiausiai — pirmininku. Nepriklausomybei stojus ir iširus ūkiui, Romaldas nutarė savarankiškai ūkininkauti. Kadangi čionykštės žemės nenašios, žvilgsnis nukrypo į pienininkystę. Tokiam sprendimui pritarė žmona Irma, irgi kilusi iš Tauragės krašto. Ji — farmacininkė, tačiau ūkio darbų niekuomet nesikratė.
Už pajus įsigijo seno tvarto dalį ir ėmėsi statybų. Vėliau apie 2000-2001 metus pagelbėjo Lietuvos kaimo rėmimo fondas, padengęs 50 proc. tvarto statybos išlaidų. Europinė parama taip pat leido atsistoti ant kojų. Dalyvauta Pieno ir Nitratų direktyvų programose, Žemės ūkio valdų modernizavimo programoje.
Žinoma, pradžia, kaip ir daugelio, nelepino. Žmona, 18 metų išdirbusi farmacininke, irgi pasinėrė į pienininkystę, net dirbo pieno priėmimo punkto vedėja. Pasak Romaldo, šiuo metu jai patikėtas selekcinis darbas.
Ūkininkai pasiruošia kokybiškų pašarų. „Pienas bėga iš žolės“,— šypsodamasis sako Romaldas. Ūkyje šienapjūtė pradedama gegužės 20-ąją, kai žolė pati vertingiausia. Išvartoma, apvytinama ir po ketverto valandų sukama į rulonus. Gerais metais šienaujama net ketvertą kartų. Užtat pieno kokybė ir bandos produktyvumas dideli — vidutiniškai iš karvių per metus primelžiama po 7 tonas puikaus pieno.
Po pasiaukojančio darbo atėjo ir rezultatai, atsirado galimybė daugiau dėmesio skirti sau, labiau rankas pailsinti. Mat šiuo metu ūkininkai samdo darbininkus, kuriais yra labai patenkinti. Savotišku ūkvedžiu tapo Nerius Tūtoraitis, viską sugeba dirbti Laisvydas Koncaitis, nuo jaunumės puikiai darbuojasi Rolandas Jašinskis. Šeimininkai geru žodžiu mini melžėjas Zinaidą Kuizinienę, Danguolę Švakaitienę, Valdą Murauskienę, Kristiną Jašinskienę.
„Ilgokai rinkomės žmones, bet dabar jais džiaugiamės ir visuomet už darbus metų gale padėkojame“,— sako Romaldas.
Sutuoktiniai gali save pradžiuginti ir kelionėmis. Romaldas beveik visą pasaulį išmaišęs, nedaug nuo jo atsilieka ir žmona. Laisvą valandėlę pamėgo „šiaurietiškąjį ėjimą“, padedantį stiprinti sveikatą. Mančų ūkis — ekologinis, todėl galima drąsiai teigti, kad jie, tiekdami ekologišką pieną „Žemaitijos pieno“ bendrovei, prisideda prie sveikos gyvensenos Lietuvoje puoselėjimo. Be to, jų iniciatyva Kentriuose rengiamos įsimintinos šventės, grąžinančios kiekvieną prie savo ištakų.
2012-aisiais suorganizuotas „Duonos kelias“, kur parodyta, kokį kelią rankiniu būdu nuo nukirsto javo iki iškepto kepalo turi nukeliauti duonelė.
2013-aisiais jau pakvietė „Pieno kelias“. Šventės dalyviai pamatė, kaip rankomis melžiama karvutė, seperuojama grietinė ir mušamas sviestas.
Pernai įvyko bendruomenės šventė „Sugrįžk, bičiuli, į gimtus namus“. Joje buvo kepamas jautis, išleisti net savi pinigėliai — „kentriai“. Įsigiję jų, kiekvienas bent kiek galėjo prisidėti prie šventės organizavimo bei atsigaivinti alučiu ir užkąsti.
Romaldas labai dėkingas „Žemaitijos pieno“ bendrovei, paremiančiai renginius.
Puoselėdamas istorinę atmintį, jis renka senus žemės ūkio padargus, parsigabeno net iš Pasvalio arkliais traukiamą javų kertamąją. Dar svajoja ir kuliamąją įsigyti.
Mančai užaugino dvejetą dukrų: Asta dirba kriminalinėje policijoje, o Jolita — Pagėgių pasienyje. Jos 10-metis sūnelis Liutauras — senelio viltis. Gal ateityje ir ūkį perims. O dabar visas pasinėręs į piešinius. Nepamiršo ir senelio su garbingu gimtadieniu pasveikinti, nupiešdamas jam „Svajonių medį“. Mažas, o jau turi suvokimą apie medžio prasmę žmogaus gyvenime.
aut. Algirdas Dačkevičius
