top of page

LIETUVOS PIENO ŪKIŲ ASOCIACIJA

2015-03-01

 

Ma­žei­kių ra­jo­ne, Ži­di­kų se­niū­ni­jo­je, Grie­žės kai­me, stūk­so bau­džia­vos lai­kus me­nan­tis na­mas, ku­ria­me įsi­kū­ręs gar­sios Ša­daus­kų gi­mi­nės pa­li­kuo­nis Dio­ni­zas Ša­daus­kas su žmo­na Liu­da. Per­nai lapk­ri­tį atš­ven­tęs sa­vo 75-ąjį gim­ta­die­nį, Dio­ni­zas sėk­min­gai ir to­liau ūki­nin­kau­ja, o pie­ną tie­kia „Že­mai­ti­jos pie­no“ bend­ro­vei. 

 

 

Užg­rū­din­tas trem­ties žaizd­re 

 

 

Iš gar­sių alu­da­rių di­nas­ti­jos 

Dio­ni­zo se­ne­liai My­ko­las ir Ro­za­li­ja gy­ve­na Grie­žės kai­me, tu­rė­jo aš­tuo­nis vai­kus: 5 sū­nus ir 3 duk­ras. Vy­riau­sia­sis iš sū­nų -- Al­fon­sas, to­liau se­kė jo bro­liai Il­de­fon­sas, Na­po­leo­nas (Dio­ni­zo tė­vas -- aut. pas­ta­ba), Ani­ce­tas ir Kons­tan­ti­nas. Tarp sū­nų bu­vo ir duk­ros Emi­li­ja, Po­den­ci­ja ir Na­ta­li­ja. Vi­si bro­liai -- prieš­ka­rio pir­mo­jo Lie­tu­vo­je alaus bra­vo­ro sa­vi­nin­kai. Bra­vo­ras bu­vo įsi­kū­ręs Ma­žei­kiuo­se, Viekš­nių gat­vė­je, ir va­di­no­si Lie­tu­vių Bro­lių Ša­daus­kų Alaus Bra­vo­ru. At­kak­lūs ir darbš­tūs že­mai­čiai pui­kiai vys­tė sa­vo vers­lą: bra­vo­ras tu­rė­jo ke­tu­ris alaus ur­mo san­dė­lius: Šiau­liuo­se, Pa­ne­vė­žy­je, Tau­ra­gė­je ir Pas­va­ly­je, taip pat nuo­sa­vus še­šis res­to­ra­nus, 10 ba­rų ir ne­ma­žai ali­nių. Ypač ge­rai alu­da­riams se­kė­si va­sa­ro­mis, pre­kiau­jant alų Pa­lan­go­je.

www.lpua.lt > Straipsniai >Užg­rū­din­tas trem­ties žaizd­re 

Bet vis­ką, pa­sak Dio­ni­zo, sug­rio­vė 1940-ųjų me­tų įvy­kiai, įžen­gus į Lie­tu­vą ru­sams. Bra­vo­ras to­liau dir­bo, bro­liai Na­po­leo­nas ir Al­fon­sas ro­dė lo­ja­lu­mą ta­ry­bų val­džiai -- net 1940-ųjų ge­gu­žės 1-ąją de­monst­ra­ci­jo­je da­ly­va­vo -- bet tai jų ne­gel­bė­jo nuo trem­ties.

 

Tarp gy­ve­ni­mo ir mir­ties

1941-ųjų bir­že­lio 14-osios die­ną pir­miau­sia trem­tin iš­ve­žė tė­vą su bro­liu Al­fon­su, o nak­tį jų žmo­nas ir ma­ža­me­čius vai­kus. Taip ma­ma men­kai ap­si­ren­gu­si su sa­vo at­ža­lo­mis Dio­ni­zu ir se­su­te Ilo­na at­si­dū­rė gy­vu­li­nia­me va­go­ne, dun­dan­čia­me Al­ta­jaus kraš­to link. Po il­gos ir var­gi­nan­čios ke­lio­nės Al­ta­jaus kraš­te trem­ti­nius pa­si­ti­ko nes­ve­tin­gai nu­si­tei­kę gink­luo­ti al­ta­jie­čiai.

Dio­ni­zui iki šiol pri­si­me­na jų rūs­tūs vei­dai, aukš­tos ke­pu­rės, ply­nas lau­kas be jo­kio sta­ti­nio ir plaiu­pian­tis lie­tus. „Ma­ma kaip paukš­tė sa­vo kū­nu mus su se­su­te sau­go­jo nuo mer­kian­čio lie­taus. Vi­si dre­bė­jo­me nes kiau­rai per­sis­mel­kė drėg­mė“,-- jau­din­da­ma­sis pri­si­mi­nė Dio­ni­zas.

Vė­liau kiek su­ši­lo prie lau­žo, džio­vi­no­si dra­bu­žius. Leng­viau at­sik­vė­pė pa­te­kę į tro­bą. Ry­tą pa­ki­lus, lau­kė ne­ma­lo­ni staig­me­na -- ma­mos men­kos san­tau­pos bu­vo pa­vog­tos. Ir vėl į ke­lio­nę. Šį­kart -- gal apie 100 ki­lo­met­rų dar­dant ve­ži­me. Nau­jo­je vie­to­je pa­si­ti­ko var­gas ir skur­das -- trem­ti­nius ap­ni­ko utė­lės ir bla­kės. Vė­liau pris­to­jo li­gos -- de­zin­te­ri­ja ir dif­te­ri­tas. Li­go­niai bu­vo izo­liuo­ti. Į izo­lia­to­rių pa­puo­lė ir Dio­ni­zas su ma­ma. Čia ber­niu­kas pa­ju­to mir­ties dvelks­mą, iš ar­ti ma­ty­da­mas, kaip šį pa­sau­lį pa­lie­ka žmo­nės.

Dir­ban­čiai trem­ti­nei ma­mai per pa­rą duo­da­vo 200 gra­mų duo­nos, o vai­kus -- kaip no­ri, taip mai­tink. „Ma­ma su mu­mis da­lin­da­vo­si pas­ku­ti­niu duo­nos kąs­niu. Pa­va­sa­rį kiek pa­leng­vė­da­vo, nes pra­dė­da­vo dyg­ti dil­gė­lės, rugš­ty­nės, ra­bar­ba­rai, va­sa­rą uo­gau­da­vo­me ir rie­šu­tau­da­vo­me“,-- pri­si­me­na Dio­ni­zas. Bet vie­nas įvy­kis ypač gi­liai įst­ri­go šir­din.

„Ma­ma sun­kiai dir­bo vė­li­mo ce­che. Nua­lin­ta ir men­kai pa­val­giu­si ji kar­tą pa­čiu­po ma­ne, gal pen­kių ar še­šių me­tų vai­ką, ir šo­ko į ta­me ce­che bu­vu­sį šu­li­nį, no­rė­da­ma baig­ti sa­vo ir ma­no var­gus. Ži­no­ma, bu­vo­me iš­gel­bė­ti“,-- jau­din­da­ma­sis pa­sa­ko­jo Dio­ni­zas. 

Vė­liau ma­mai dar­bą kiek pa­leng­vi­no -- ji da­lin­da­vo trem­ti­niams duo­ną. Ga­vu­si pa­ra­mos iš Lie­tu­vos, kar­tu su dė­dės Al­fon­so šei­ma nu­si­pir­ko šio­kią to­kią tro­be­lę. Bet ne­lai­mės ir to­liau neap­len­kė. Vie­ti­niai vai­kai pa­na­šio­mis į aguo­nas sėk­lo­mis, bet nuo­din­go au­ga­lo, pa­vai­ši­no se­su­tę Ilo­ną. Jos net li­go­ni­nė­je ne­pa­vy­ko iš­gel­bė­ti.

Mir­ti­mi sve­ti­mo­je že­mė­je pa­ženk­lin­tas ir tė­vo Na­po­leo­no bei dė­dės Al­fon­so li­ki­mai. Jie bu­vo ats­kir­ti nuo sa­vo šei­mų ir at­si­dū­rę ki­ta­me -- Re­šo­tos -- la­ge­ry­je.

Po vy­ro mir­ties ma­ma su­kū­rė šei­mą su ru­su Leo­ni­du Kuz­ne­co­vu ir su­si­lau­kė tri­jų vai­kų: Leo­ni­do, Liud­mi­los ir Va­len­ti­nos. Pas­ta­ro­ji iš šei­mos -- gy­va be­li­ku­si vie­nin­te­lė. Pa­sak Dio­ni­zo, Leo­ni­das la­bai rū­pi­no­si  šei­ma ir ats­to­jo jam tė­vą, ku­rį va­din­da­vo „ba­tia“.

 

Ko­piant moks­lo ir kar­je­ros laip­tais

Dio­ni­zas nuo ma­žu­mės moks­lui bu­vo la­bai im­lus: trem­ti­nių vai­kas iš Lie­tu­vos šuo­lia­vo, be­si­mo­ky­da­mas vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je, per dvi kla­ses į prie­kį. Įgi­jęs ates­ta­tą nu­vy­ko į Toms­ko po­li­tech­ni­kos ins­ti­tu­tą, no­rė­da­mas įgy­ti pro­jek­tuo­to­jo pro­fe­si­ją. Ži­no­ma, trem­ti­nio nep­riė­mė. Vai­ki­nas at­si­dū­rė ta­ry­bi­nė­je ar­mi­jo­je, bet ir čia nep­ra­puo­lė. Bai­gė ka­ro mo­kyk­lą ir ta­po spe­cia­lis­tu, ap­tar­nau­jan­čiu lėk­tu­vą TU-16, ne­šu­sį ra­ke­tas. Jis bu­vo at­sa­kin­gas už tech­ni­nę gran­dį. Grį­žęs iš ar­mi­jos, nusp­ren­dė to­liau siek­ti aukš­to­jo moks­lo. Kar­tu dir­bo ir bai­gė Al­ta­jaus po­li­tech­ni­kos ins­ti­tu­tą. Ga­bus jau­na­sis spe­cia­lis­tas ste­bi­no va­do­vus, dirb­da­mas Al­ta­jaus va­rik­lių fab­ri­ke, kur sup­ro­jek­ta­vo au­to­ma­ti­nę pra­lei­di­mo li­ni­ją. 

Vė­liau bu­vo pak­vies­tas į Bar­nau­lo su­si­vie­ni­ji­mo che­mi­jos fab­ri­ką, kur ta­po vir­ši­nin­ko pa­va­duo­to­ju moks­lui ir tech­ni­kai. Čia jis įdie­gė au­to­ma­ti­nę val­dy­mo sis­te­mą įmo­nėms, o vė­liau -- to­kią sis­te­mą tech­no­lo­gi­miams pro­ce­sams. Tuo­met ir pa­rei­gos bu­vo so­li­džios, ir al­ga ga­na di­de­lė. Bet paš­li­jo svei­ka­ta, to­dėl nusp­ren­dė grįž­ti į Lie­tu­vą. 

 

Nep­rik­lau­so­mo­je Lie­tu­vo­je

Dio­ni­zas su sa­vo iš­rink­tą­ja Liu­da, su ku­ria li­ki­mus su­jun­gė Bar­nau­le, 1979 me­tais grį­žo į Lie­tu­vą. Vy­ras įsi­dar­bi­no Drus­ki­nin­kuo­se Ūlos su­ve­ny­rų stu­di­jo­je ga­my­bos vir­ši­nin­ko pa­va­duo­to­ju. Čia jis per­tei­kė vi­są in­for­ma­ci­ją apie ga­my­bos val­dy­mą.

Drus­ki­nin­kuo­se Dio­ni­zas dir­bo iki 1992 me­tų. Lie­tu­vai ta­pus nep­rik­lau­so­mai, jis ak­ty­viai su ki­tais trem­ti­niais da­ly­va­vo įvai­riuo­se ren­gi­niuo­se, skai­tė to me­to po­pu­lia­rų Są­jū­džio laik­raš­tį „At­gi­mi­mas“. Kar­tą, besk­lai­dy­da­mas šio lei­di­nio skel­bi­mus, ra­do, jog El­vy­ra Ša­daus­kai­tė ieš­ko ar­ti­mų­jų. Jos dė­ka Dio­ni­zas pla­čiau su­ži­no­jo apie gim­ti­nę ir gar­sų­jį bro­lių Ša­daus­kų alaus fab­ri­ką. Ban­dė su­sig­rą­žin­ti nuo­sa­vy­bę, bet ke­lią pas­to­jo dau­gy­bė biu­rok­ra­ti­nių bar­je­rų ir ki­to­kių kliu­vi­nių.

„Net vo­kie­čių oku­pa­ci­jos me­tais bra­vo­ras dir­bo pel­nin­gai, po to jį ta­ry­bi­nė val­džia na­cio­na­li­za­vo, o mū­sų nep­rik­lau­so­mo­je ša­ly­je jis bu­vo ant­rą­kart na­cio­na­li­zuo­tas“,-- nes­lė­pė nu­si­vy­li­mo Dio­ni­zas Ša­daus­kas. Jo ma­ny­mu, grą­ži­nus alaus bra­vo­rą tei­sė­tiems sa­vi­nin­kams gi­mi­nės bū­tų parg­rį­žę iš už­sie­nio ir sėk­min­gai vys­tę vers­lą. Bū­tų nau­da ir vals­ty­bei, o da­bar ko­kia nau­da ga­li bū­ti iš bank­ru­ta­vu­sio bra­vo­ro.

D. Ša­daus­kas nuo 1992 me­tų ku­rį lai­ką dir­bo „Ma­žei­kių naf­to­je“, o vė­liau su­sig­rą­ži­no da­lį tė­vų že­mės. Pa­sak jo, iš apie 100 hek­ta­rų pa­vy­ko at­gau­ti tik 62. Pa­leng­va kū­rė­si se­ne­lių pas­ta­te, re­konst­ra­vo se­nu­tė­lį tvar­tą, pa­lik­da­mas, kaip praei­ties re­lik­vi­ją, da­lį ak­me­ni­nės sie­nos. Iš pra­džių pie­ną ir sū­rius į tur­gų ve­žė, bet vė­liau nu­ta­rė pe­rei­ti pas per­dir­bė­jus.

Šiuo me­tu no­rė­tų ir tro­be­sius tvar­ky­ti. Yra par­si­ga­be­nęs sta­ty­bi­nių me­džia­gų, bet ne­lei­džia lė­šų sty­gius.

D.Ša­daus­kui ge­rų pa­ta­ri­mų ne­gai­lin­ti ir jį ap­lan­kan­ti „Že­mai­ti­jos pie­no“ Ža­lia­vos pir­ki­mo di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja Liud­vi­na Skur­de­lie­nė džiau­gia­si Dio­ni­zo iš­min­ti­mi, do­mė­ji­mu­si nau­jo­vė­mis ir da­ly­kiš­ku bend­ra­dar­bia­vi­mu su že­mai­čių pie­no per­dir­bi­mo įmo­ne.

„Žiū­rė­ki­te, šio na­mo nu­me­ris bu­vo sep­ty­nio­lik­tas,-- pa­ro­dė vos beį­žiū­ri­mą skai­čių sie­no­ju­je so­dy­bos šei­mi­nin­kas ir pri­dū­rė,-- o da­bar be­li­ko vie­nin­te­lis Grie­žės kai­me“.

So­dy­bo­je ošia šim­ta­me­tės obe­lys. Vi­sos skie­py­tos, o dau­ge­liui skie­pai net iš Ame­ri­kos at­ke­lia­vę. Ir sko­nis obuo­lių -- įs­pū­din­gas.

Šei­ma užau­gi­no sū­nų ir duk­rą, ku­rie gy­ve­na Ma­žei­kiuo­se. Va­sa­ro­mis čia krykš­tau­ja ket­ver­tas anū­kų.

O šei­mos gal­va pats gas­pa­do­riš­kai dir­ba ir pla­nuo­ja. Jis be prob­le­mų ir ūkio bu­hal­te­ri­ją su­sit­var­ko. Lais­vą aki­mir­ką per „Sky­pe“ pa­bend­rau­ja su bu­vu­siu trem­ti­niu bend­ra­dar­biu Ro­ma­nu Spi­va­ku, da­bar be­si­dar­buo­jan­čiu Iz­rae­ly­je. Ir mums lan­kan­tis, su sa­vo bi­čiu­liu ma­lo­niai pa­siš­ne­kė­jo.

Tai tik men­ka da­le­lė Dio­ni­zo Ša­daus­ko gy­ve­ni­mo is­to­ri­jos, ku­ri bū­tų ver­ta ir so­li­džios kny­gos pus­la­pių. 

 

aut. Algirdas Dačkevičius

bottom of page