LIETUVOS PIENO ŪKIŲ ASOCIACIJA
2015-03-01
Mažeikių rajone, Židikų seniūnijoje, Griežės kaime, stūkso baudžiavos laikus menantis namas, kuriame įsikūręs garsios Šadauskų giminės palikuonis Dionizas Šadauskas su žmona Liuda. Pernai lapkritį atšventęs savo 75-ąjį gimtadienį, Dionizas sėkmingai ir toliau ūkininkauja, o pieną tiekia „Žemaitijos pieno“ bendrovei.
Užgrūdintas tremties žaizdre
Iš garsių aludarių dinastijos
Dionizo seneliai Mykolas ir Rozalija gyvena Griežės kaime, turėjo aštuonis vaikus: 5 sūnus ir 3 dukras. Vyriausiasis iš sūnų -- Alfonsas, toliau sekė jo broliai Ildefonsas, Napoleonas (Dionizo tėvas -- aut. pastaba), Anicetas ir Konstantinas. Tarp sūnų buvo ir dukros Emilija, Podencija ir Natalija. Visi broliai -- prieškario pirmojo Lietuvoje alaus bravoro savininkai. Bravoras buvo įsikūręs Mažeikiuose, Viekšnių gatvėje, ir vadinosi Lietuvių Brolių Šadauskų Alaus Bravoru. Atkaklūs ir darbštūs žemaičiai puikiai vystė savo verslą: bravoras turėjo keturis alaus urmo sandėlius: Šiauliuose, Panevėžyje, Tauragėje ir Pasvalyje, taip pat nuosavus šešis restoranus, 10 barų ir nemažai alinių. Ypač gerai aludariams sekėsi vasaromis, prekiaujant alų Palangoje.
www.lpua.lt > Straipsniai >Užgrūdintas tremties žaizdre
Bet viską, pasak Dionizo, sugriovė 1940-ųjų metų įvykiai, įžengus į Lietuvą rusams. Bravoras toliau dirbo, broliai Napoleonas ir Alfonsas rodė lojalumą tarybų valdžiai -- net 1940-ųjų gegužės 1-ąją demonstracijoje dalyvavo -- bet tai jų negelbėjo nuo tremties.
Tarp gyvenimo ir mirties
1941-ųjų birželio 14-osios dieną pirmiausia tremtin išvežė tėvą su broliu Alfonsu, o naktį jų žmonas ir mažamečius vaikus. Taip mama menkai apsirengusi su savo atžalomis Dionizu ir sesute Ilona atsidūrė gyvuliniame vagone, dundančiame Altajaus krašto link. Po ilgos ir varginančios kelionės Altajaus krašte tremtinius pasitiko nesvetingai nusiteikę ginkluoti altajiečiai.
Dionizui iki šiol prisimena jų rūstūs veidai, aukštos kepurės, plynas laukas be jokio statinio ir plaiupiantis lietus. „Mama kaip paukštė savo kūnu mus su sesute saugojo nuo merkiančio lietaus. Visi drebėjome nes kiaurai persismelkė drėgmė“,-- jaudindamasis prisiminė Dionizas.
Vėliau kiek sušilo prie laužo, džiovinosi drabužius. Lengviau atsikvėpė patekę į trobą. Rytą pakilus, laukė nemaloni staigmena -- mamos menkos santaupos buvo pavogtos. Ir vėl į kelionę. Šįkart -- gal apie 100 kilometrų dardant vežime. Naujoje vietoje pasitiko vargas ir skurdas -- tremtinius apniko utėlės ir blakės. Vėliau pristojo ligos -- dezinterija ir difteritas. Ligoniai buvo izoliuoti. Į izoliatorių papuolė ir Dionizas su mama. Čia berniukas pajuto mirties dvelksmą, iš arti matydamas, kaip šį pasaulį palieka žmonės.
Dirbančiai tremtinei mamai per parą duodavo 200 gramų duonos, o vaikus -- kaip nori, taip maitink. „Mama su mumis dalindavosi paskutiniu duonos kąsniu. Pavasarį kiek palengvėdavo, nes pradėdavo dygti dilgėlės, rugštynės, rabarbarai, vasarą uogaudavome ir riešutaudavome“,-- prisimena Dionizas. Bet vienas įvykis ypač giliai įstrigo širdin.
„Mama sunkiai dirbo vėlimo ceche. Nualinta ir menkai pavalgiusi ji kartą pačiupo mane, gal penkių ar šešių metų vaiką, ir šoko į tame ceche buvusį šulinį, norėdama baigti savo ir mano vargus. Žinoma, buvome išgelbėti“,-- jaudindamasis pasakojo Dionizas.
Vėliau mamai darbą kiek palengvino -- ji dalindavo tremtiniams duoną. Gavusi paramos iš Lietuvos, kartu su dėdės Alfonso šeima nusipirko šiokią tokią trobelę. Bet nelaimės ir toliau neaplenkė. Vietiniai vaikai panašiomis į aguonas sėklomis, bet nuodingo augalo, pavaišino sesutę Iloną. Jos net ligoninėje nepavyko išgelbėti.
Mirtimi svetimoje žemėje paženklintas ir tėvo Napoleono bei dėdės Alfonso likimai. Jie buvo atskirti nuo savo šeimų ir atsidūrę kitame -- Rešotos -- lageryje.
Po vyro mirties mama sukūrė šeimą su rusu Leonidu Kuznecovu ir susilaukė trijų vaikų: Leonido, Liudmilos ir Valentinos. Pastaroji iš šeimos -- gyva belikusi vienintelė. Pasak Dionizo, Leonidas labai rūpinosi šeima ir atstojo jam tėvą, kurį vadindavo „batia“.
Kopiant mokslo ir karjeros laiptais
Dionizas nuo mažumės mokslui buvo labai imlus: tremtinių vaikas iš Lietuvos šuoliavo, besimokydamas vidurinėje mokykloje, per dvi klases į priekį. Įgijęs atestatą nuvyko į Tomsko politechnikos institutą, norėdamas įgyti projektuotojo profesiją. Žinoma, tremtinio nepriėmė. Vaikinas atsidūrė tarybinėje armijoje, bet ir čia neprapuolė. Baigė karo mokyklą ir tapo specialistu, aptarnaujančiu lėktuvą TU-16, nešusį raketas. Jis buvo atsakingas už techninę grandį. Grįžęs iš armijos, nusprendė toliau siekti aukštojo mokslo. Kartu dirbo ir baigė Altajaus politechnikos institutą. Gabus jaunasis specialistas stebino vadovus, dirbdamas Altajaus variklių fabrike, kur suprojektavo automatinę praleidimo liniją.
Vėliau buvo pakviestas į Barnaulo susivienijimo chemijos fabriką, kur tapo viršininko pavaduotoju mokslui ir technikai. Čia jis įdiegė automatinę valdymo sistemą įmonėms, o vėliau -- tokią sistemą technologimiams procesams. Tuomet ir pareigos buvo solidžios, ir alga gana didelė. Bet pašlijo sveikata, todėl nusprendė grįžti į Lietuvą.
Nepriklausomoje Lietuvoje
Dionizas su savo išrinktąja Liuda, su kuria likimus sujungė Barnaule, 1979 metais grįžo į Lietuvą. Vyras įsidarbino Druskininkuose Ūlos suvenyrų studijoje gamybos viršininko pavaduotoju. Čia jis perteikė visą informaciją apie gamybos valdymą.
Druskininkuose Dionizas dirbo iki 1992 metų. Lietuvai tapus nepriklausomai, jis aktyviai su kitais tremtiniais dalyvavo įvairiuose renginiuose, skaitė to meto populiarų Sąjūdžio laikraštį „Atgimimas“. Kartą, besklaidydamas šio leidinio skelbimus, rado, jog Elvyra Šadauskaitė ieško artimųjų. Jos dėka Dionizas plačiau sužinojo apie gimtinę ir garsųjį brolių Šadauskų alaus fabriką. Bandė susigrąžinti nuosavybę, bet kelią pastojo daugybė biurokratinių barjerų ir kitokių kliuvinių.
„Net vokiečių okupacijos metais bravoras dirbo pelningai, po to jį tarybinė valdžia nacionalizavo, o mūsų nepriklausomoje šalyje jis buvo antrąkart nacionalizuotas“,-- neslėpė nusivylimo Dionizas Šadauskas. Jo manymu, grąžinus alaus bravorą teisėtiems savininkams giminės būtų pargrįžę iš užsienio ir sėkmingai vystę verslą. Būtų nauda ir valstybei, o dabar kokia nauda gali būti iš bankrutavusio bravoro.
D. Šadauskas nuo 1992 metų kurį laiką dirbo „Mažeikių naftoje“, o vėliau susigrąžino dalį tėvų žemės. Pasak jo, iš apie 100 hektarų pavyko atgauti tik 62. Palengva kūrėsi senelių pastate, rekonstravo senutėlį tvartą, palikdamas, kaip praeities relikviją, dalį akmeninės sienos. Iš pradžių pieną ir sūrius į turgų vežė, bet vėliau nutarė pereiti pas perdirbėjus.
Šiuo metu norėtų ir trobesius tvarkyti. Yra parsigabenęs statybinių medžiagų, bet neleidžia lėšų stygius.
D.Šadauskui gerų patarimų negailinti ir jį aplankanti „Žemaitijos pieno“ Žaliavos pirkimo direktoriaus pavaduotoja Liudvina Skurdelienė džiaugiasi Dionizo išmintimi, domėjimusi naujovėmis ir dalykišku bendradarbiavimu su žemaičių pieno perdirbimo įmone.
„Žiūrėkite, šio namo numeris buvo septynioliktas,-- parodė vos beįžiūrimą skaičių sienojuje sodybos šeimininkas ir pridūrė,-- o dabar beliko vienintelis Griežės kaime“.
Sodyboje ošia šimtametės obelys. Visos skiepytos, o daugeliui skiepai net iš Amerikos atkeliavę. Ir skonis obuolių -- įspūdingas.
Šeima užaugino sūnų ir dukrą, kurie gyvena Mažeikiuose. Vasaromis čia krykštauja ketvertas anūkų.
O šeimos galva pats gaspadoriškai dirba ir planuoja. Jis be problemų ir ūkio buhalteriją susitvarko. Laisvą akimirką per „Skype“ pabendrauja su buvusiu tremtiniu bendradarbiu Romanu Spivaku, dabar besidarbuojančiu Izraelyje. Ir mums lankantis, su savo bičiuliu maloniai pasišnekėjo.
Tai tik menka dalelė Dionizo Šadausko gyvenimo istorijos, kuri būtų verta ir solidžios knygos puslapių.
aut. Algirdas Dačkevičius